Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje 1904-1940 m. : disertacija

• eLABa: disertacijos tekstas
• eLABa: santraukos tekstas

LTAnalizuojama Lietuvos profesionalios istoriografijos genezė ir sklaidos tradicija 1904–1940 metais. Tai pirmas mėginimas imtis detalios tuometinio istorijos mokslo Lietuvoje teorinių pagrindų interpretacijos. Išskirtinę vietą šioje interpretacijoje užima Lietuvoje plėtoto istorijos mokslo teorinių ir metodologinių orientacijų nagrinėjimas europinės istoriografijos pokyčių panoramoje. Tam tikrą europinę dimensiją turi ir darbe nagrinėjami istoriko profesijos ir istorinės kultūros vystymosi Lietuvoje procesai. Istorinė kultūra, istoriko profesija ir istorijos teorija bei metodologija yra tokios kategorijos, kurių identifikavimas ir analizė XX a. pirmosios pusės Lietuvoje sudaro šio darbo ieškojimų šerdį. Istoriografijos raida neatskiriamai susijusi su visuomene, kurioje ji plėtojama. Šiuo požiūriu, žinoma, Lietuva nebuvo Europos pirmūnė. Tačiau daugelis procesų, nors ir gerokai vėluodami, Lietuvoje vyko pagal europietišką modelį. Užtenka paminėti tai, kad 1922 m. įkūrus Lietuvos universitetą Kaune, jo profesoriai mokė istoriją pasiryžusią studijuoti jaunuomenę iš pačios naujausios, prieš 2–5 metus Europoje pasirodžiusios literatūros. Kita vertus, istoriko profesijos vystymasis Lietuvoje turėjo specifinių problemų – tam ilgai nebuvo netgi elementarių sąlygų. XX a. pradžios kultūrinės inteligentijos diskusijos apie tai, kad reikėtų ar nereikėtų kurti specialią istorijos studijomis susidomėjusią draugiją, rodė, kad interesas istorijai dar nėra pakankamai specializuotas ir nėra istorijos tyrinėtojų kritinės masės. Kita vertus, jau tuo metu populiarūs istoriniai pasakojimai Lietuvoje apie Lietuvos praeitį, buvo orientuoti į Europoje žinomą tautinės istorijos paieškų pavyzdį. Darbe parodoma kaip Lietuvoje iki 1940 m. susiformavo europietiškai orientuotas istorijos mokslas, turintis savo metodą.Reikšminiai žodžiai: Istoriografija; Visuomenė; Istorika; Istorinė kultūra; Kauno istorinė mokykla; Historiography,; Society; Theory and Methodology of History; Historical Culture; Kaunas historical school.

ENThis thesis analyzes the genesis and spread of the tradition of Lithuanian professional historiography in 1904–1940. This is the first attempt to undertake a detailed interpretation of the theoretical underpinnings of the then science of history in Lithuania. The examination of theoretical and methodological orientations of the science of history in Lithuania in the context of the changes of European historiography is an essential part of this study. The processes of the development of the profession of a historian and of the culture of history in Lithuania analyzed in this paper have a certain European dimension as well. The culture of history, the profession of a historian, and the theory and methodology of history are the categories whose identification and analysis in Lithuania of the first half of the 20th century forms the core of the pursuits of this study. The development of historiography is inextricably connected to the society in which it unfolds. In this, Lithuania is certainly not a pioneer in Europe. However, most processes in Lithuania, even if delayed, proceeded according to the European model. It suffices to mention that, when the University of Lithuania was founded in Kaunas in 1922, its professors taught the youth determined to study history using the newest literature published in Europe 2–5 years ago. On the other hand, the development of the profession of a historian in Lithuania faced specific issues – for a while, even the basic conditions for that were not available. The debates of cultural intelligentsia of the beginning of the 20th century on whether a special society for those interested in studying history should be established or not showed that the interest in history was not yet sufficiently specialized and there was a lack of a critical mass of history researchers.

• Activities of the History section of the Society of military sciences in Lithuania (1923-1933) / Vytautas Jokubauskas. Vēsture: avoti un cilvēki 2019, 22, p. 94-101.
• Didysis karas: diskursai ir atminimo praktika tarpukario Lietuvoje / Vytautas Jokubauskas. Lituanistica. 2016, Nr. 4, p. 235-264.
• Imperial past of ancient Lithuania in the historical memory of the modern independent Lithuania / Zenonas Norkus. Prace historyczne. 2014, 141, z. 2, p. 409-433.
• Istorijos pasakojimo prieštaros Lietuvoje tarpukariu: 1795-1918 metų laikotarpis vadovėliuose / Vasilijus Safronovas. Istorija. 2021, Nr. 123, p. 4-44.
• Istoriniai tekstai Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų leidiniuose 1907-1941 m.: kiekybinė apžvalga / Titas Krutulys. Lituanistica. 2021, Nr. 3, p. 168-193.
• Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu: vaidmenys, patirtys, vadovėliniai pasakojimai ir atminimo politika / Vasilijus Safronovas, Kęstutis Kilinskas, Dangiras Mačiulis. Klaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla, 2022. 358 p.
• Karo istorija tarpukariu Lietuvoje ir dvi Karo mokslų draugijos (1921–1933 m.) / Vytautas Jokubauskas. Istorija. 2018, Nr. 112, p. 33-66.
• Kazio Pakšto Baltoskandijos idėjos atspindžiai mokykliniuose vadovėliuose 1918-1940 m / Indrė Bočkutė. Lietuvos muziejų rinkiniai. 2023, Nr. 22, p. 14-19.
• Simono Daukanto „Būdo“ recepcija Maironio „Apsakymuose apie Lietuvos praeigą“ (1891) / Roma Bončkutė. Archivum Lithuanicum. 2019, t. 21, p. 165-192.
• The Literary image of the pole in the Republic of Lithuania (1918-1940) / Viktorija Šeina. Imagology profiles: the dynamics of national imagery in literature / ed. by Laura Laurušaitė. Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing, 2018. P. 199-213.