Lietuvių antinacinė rezistencija 1941-1944 metais : disertacija

LTLietuvių antinacinės rezistencijos tema iki pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo buvo globalinio psichologinio ir ideologinio karo fragmentu. Laisvajame pasaulyje gyvenantys antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyviai neturėjo laiko ir galimybių polemizuoti su intensyviai dirbančiu sovietinės propagandos aparatu. Todėl dabartiniams Lietuvos istorikams atsiveria galimybės ir iškyla moralinis įsipareigojimas parašyti istoriją, kokia ji buvo. Disertacijos tikslas - atkurti autentišką antinacinio pasipriešinimo istoriją ir įvertinti jos reikšmę lietuvių tautai nacių okupacijos laikotarpiu. Disertacijos tekstas sąlyginai skirstomas į du skyrius: organizuotą pasipriešinimą - antinacinio pobūdžio veiklą ir neorganizuotą - pasyvų pasipriešinimą. Pirmajame skyriuje analizuojamas antinacinio pogrindžio atsiradimas ir aplinkybės, organizacijų steigimasis, struktūra ir veikla, pogrindžio centralizavimas, rezistentų ryšiai su užsieniu ir gestapo represijos prieš lietuvių antinacinę rezistenciją. Antrame skyriuje kalbama apie stichinius lietuvių tautos pasipriešinimo faktus: nacistų mobilizacijų į kariuomenę ir darbams reiche boikotą. Skirstymas į organizuotą ir neorganizuotą pasipriešinimą yra sąlyginis. Abu pasipriešinimo būdai buvo glaudžiai susiję ir vienas kitą įtakojo. Lietuvių pasipriešinimo judėjimas 1941-1944 m. laikėsi neginkluotos pasipriešinimo taktikos. Svarbiausias kovos metodas - antinacinė agitacija ir propaganda pogrindžio spaudoje. Tai apsaugojo tautą nuo masinių represijų ir milžiniškų žmonių nuostolių.Reikšminiai žodžiai: Rezistencija; Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Rezistance; Second World War.