Pakaltinamumas kaip nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaida

LTPatraukti nepilnametį baudžiamojon atsakomybėn nepakanka vien to, kad jis yra sulaukęs baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus ir jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo. Kiekvienas asmuo atsako ne apskritai už padarytą nusikalstamą veiką, bet už kaltai padarytą veiką. Kaltės principo veikimas baudžiamajame įstatyme įtvirtintas nuostatoje – asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Taigi įstatyme atkreiptas dėmesys į tam tikras asmens savybes, kurios parodo jo psichinį santykį su daroma pavojinga veika, jos pasekmėmis. Šis santykis priklauso nuo daugelio aplinkybių, bet viena svarbiausių – asmens pakaltinamumas. Įstatymų leidėjas susikoncentruoja į priešingą asmens būseną – nepakaltinamumą ir nurodo jo sąvoką. Nepakaltinamumo sąvoka apskritai yra juridinė kategorija, kurios turinys gali būti atskleistas tik taikant psichiatrijos ir psichologijos mokslo žinias. Teisės nuostatų taikytojas kiekvienu konkrečiu atveju pats iš esmės negali atskleisti šios juridinės sąvokos ir priklauso nuo ekspertinės nuomonės, kuri nulemia jo sprendimą, dėl nepilnamečio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Nepilnamečiai, pripažinti nepakaltinamais, neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, tačiau jiems, kaip ir suaugusiems asmenims, gali būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, kurios panašios į bausmes, jomis siekiama iš dalies analogiškų tikslų, nors savo forma ir esme jos yra skirtingos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pakaltinamumas; Baudžiamoji teisė; Nepilnamečiai.

ENThe fact that a minor has reached the age established in the criminal law and that his action are prohibited by the criminal law does not constitute enough grounds to make him or her criminally liable. Every person is held liable not just for the criminal act committed but for it committed intentionally. The principle of guilt is established in a provision of the criminal law stating that a person is held liable only in the event where he or she has committed a crime or a criminal offence and during the commission of the act, the person could have behaved in the manner prescribed by law. This means that the law specifies certain character features showing the psychic link with the dangerous act committed and its consequences. This link depends on a number of circumstances, including the key one: a person’s mental competency. The legislator focuses on the opposite state of the person’s mind: his or her mental incompetency. The concept of mental incompetency is a legal category whose content may be revealed by application of scientific knowledge of psychiatry and psychology. In each specific case, the enforcement may not give an answer with respect to this legal concept, depending on the expert opinion which eventually decides whether or not the minor should be held criminally liable. Minors who are acknowledged as mentally incompetent are not held criminally liable yet they, similarly to adults, may be subject to coercive medicinal measures. These are similar to punishment and their objectives are similar, although their form and nature is different.