"Indianism" in Lithuania: re-enchantment of the world through "playing Indians"
LTStraipsnyje apžvelgiamas „indianizmo“, t. y. „žaidimo indėnais“ arba žavėjimosi Šiaurės Amerikos indėnų kultūromis, etnografijos reiškinys. Tyrinėdamas šį reiškinį, autorius dalyvavo „indianistų“ vasaros stovyklose, vadinamose „Pow-Wow“, įvairiuose neformaliuose jų susibūrimuose bei susitikimuose, stebėjo, kaip praktikuojami „tradiciniais“ vadinami Šiaurės Amerikos indėnų amatai bei kiti folkloro elementai: šokiai, dainos, ritualinės apeigos, „tradicinis“ pasakų pasakojimas (angl. storytelling) ir t. t. Straipsnyje ieškoma „žaidimo indėnais“ reiškinio šaknų istoriškai analizuojant žavėjimąsi „laukiniais“ bei „necivilizuotomis“ visuomenėmis. Tokia analitinė prieiga nuosekliai veda prie modernybės epochos raidos analizės. Todėl indianizmo reiškinys šiame straipsnyje analizuojamas vadovaujantis teorine modernybės kritika. Autorius, remdamasis atlikto tyrimo duomenimis, siūlo indianizmo reiškinį suvokti kaip populiarių modernybės diskursų bei „laikysenų“ kritikos išraišką (kaip vėberiškąjį modernybės kritiką). Autorius pateikia kai kurių, indianizmo studijoms aktualių, modernybės raidoje susiformavusių populiarių diskursų analizę. Atskleidžiama, kaip formuojasi egzotiška „kito“ kaip „laukinio“, necivilizuoto žmogaus, esančio arti gamtos, sąvoka. Analizuojama, kaip šis stereotipas tampa suromantinta priešprieša civilizacijai ir joje gyvenančiam „baltajam“ žmogui. Tai atveda prie modernybei būdingų dichotomijų formavimosi analizės. Ši analizė atskleidžia, kaip modernybinės dichotomijos paveikia „kito“ suvokimo formavimosi. Autorius pažymi, kad modernybinė savimonė suformuluoja dichotomiją centras vs periferija. Ši priešprieša lemia, kad periferija imama suvokti kaip technologiškai, kultūriškai ir socialiai pažangaus centro priešingybė, civilizacijos stoka.Toks erdvės suvokimas yra artimas helenistiniam, tačiau skiriasi nuo viduramžiško erdvės suvokimo. Pastarasis erdvę dalino ne į centro vs periferiją, bet – centrą ir periferiją, kai periferija buvo tiesiog „mažiau“ negu centras arba viso labo „toliau“ nuo centro. Taigi suformulavus modernybinę dichotomiją centras vs periferija, „kitas“ tampa necivilizuotos periferijos gyventoju. Suegzotintas ir suromantintas „kitas“ galiausiai sutapatinamas su Šiaurės Amerikos „indėnu“ . Kilnaus „indėno“, gyvenančio civilizacijos šešėlyje, samprata atskleidžia istoriškai pamažu pakitusią populiarią „kultūros“ sampratą. Plėtojantis antropologijos mokslui, „kultūra“ vėlyvojoje modernybėje pradėta suvokti atskirai nuo civilizacijos, tačiau populiariuose diskursuose ji perauga į priešpriešą jai. Šitaip susiformuoja populiari dichotomija civilizacija vs kultūra. Šią dichotomiją iš dalies formuoja XIX a. pab. - XX a. pr. populiarioji medija, kurioje tuo metu buvo itin pamėgta vaizduoti įvairias ne Vakarų civilizacijos tautas, tauteles bei gentis, šitaip piktnaudžiaujant „kultūros“ diskursu. Šio laikotarpio knygose, vaidinimuose, cirko pasirodymuose ir t. t. dažnai pabrėžiamas kilnių bei orių necivilizuotų genčių „kitoniškumas“, palyginti su Vakarų civilizacija. Jų papročiai, vertybės, garbės kodeksas ir gyvenimo būdas yra romantinami pabrėžiant jų „kultūrų“ savitumą. Šitaip populiariuose diskursuose išugdoma kilni, pozityvi kultūros bei negatyvi civilizacijos konotacija. Tad autorius atveda teorinę straipsnio dalį prie etnografinės dalies apie indianizmo reiškinį. [...].Reikšminiai žodžiai: Indianizmo fenomenas; Modernybės kritika, Amerikos čiabuvis, Kultūra, Civilizacija, Globalizmas; Šiaurės Amerikos kultūra; Critic of m odernity, Native American, culture, Civilization, Globalism; Indianism phenomenon; Lithuania; North American culture.
ENEuropean fascination with Native American societies has a long history. During the 20th century, this fascination grew into a large-scale international movement, comprised of enactment clubs, trade/exchange networks, and summer and winter rendezvous known as Pow Wows. In this article, the au thor explores the roots of this phenomenon, analysing it within the theoreti cal framework of a critique of modernity. He reveals how 'playing Indian' may be perceived as discontent with modernity, and its re-enchantment through the appropriation of cultural elements of the Native Americans. 'Indian play' is a grossly under-researched phenomenon; therefore, this is a timely study. [From the publication]
