Kaip išliko lietuvių polifoninės giesmės sutartinės?

LTTyrimo objektas – kaimo žmonių išsaugota sakytinė sutartinių giedojimo tradicija ir ją pakeitusi miestuose gyvuojanti rašytinė tradicija. Siekiama atkreipti dėmesį į XX a. viduryje iškilusią grėsmę tradicijos tąsai. Aiškinamasi, ar XX a. antrojoje pusėje atgaivinta tradicija buvo nauja, ar ta pati sutartinių giedojimo tradicija? Tyrime parodoma, kaip sutartinių giedojimo tradiciją iš kartos į kartą perduodavo giminystės ryšiais susiję žmonės, ir kaip ją tęsė giminystės ryšių neturintys asmenys. Kad būtų aiškiau, atpasakojamos iškiliausių sutartinių saugotojų biografijos, atskleidžiami artimi ryšiai tarp tėvų ir vaikų, o vėliau tarp sutartinių giedotojų ir jų užrašinėtojų, dėstytojų ir studentų. Metodai: aprašomasis, biografinis, lyginamasis. Išvada: šiuolaikinė sutartinių giedojimo tradicija tęsiama panašiai kaip mokslo bendruomenių tradicija (ją galima pavadinti gyvąja akademine tradicija). Jaunieji sutartinių saugotojai perima žinias iš knygų ir kitų šaltinių, tačiau šalia jų visuomet yra vyresnieji, turintys daugiau žinių, taikantys jas praktiškai ir duodantys savo pasekėjams gerų patarimų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tautosaka; Giedojimo tradicija; Lietuvių polifoninės giesmės; Rašytinė tradicija; Sakytinė tradicija; Sutartinių giedotojų šeimos; Sutartinių saugojimas; Sutartinės; Tradicijos saugotojai; Custodians of tradition; Folklore; Lithuanian polyphonic folk songs; Multipart songs; Oral tradition; Preserve of multipart songs; Singing tradition; Sutartinės (lithuanian polyphonic songs); The families of multipart song's singers; Written tradition.

ENArticle discusses the singing tradition and later written tradition of Lithuanian polyphonic folk songs – sutartinės – which was preserved by the people in rural regions. Attention is drawn to the fact that the threat to the continuity of these traditions appeared in the mid-20th c., but in the second half of the 20th c. it was revived. In the first half of the 20th c. the tradition of singing "sutartinės" was passed on from generation to generation within the family, while in the second half of the century it became an urban tradition, preserved and nurtured by representatives of the academic community and participants in the folklore movement. The method of transmission through spoken tradition changed to writing, but it did not become the only method, therefore the urban tradition remained alive. The custodians of traditional polyphony was intellectuals who had preserved their ethno-cultural roots, those who sought not only to collect and transfer knowledge about "sutartinės", but also to preserve their singing, dancing and blowing skills, combining theory with practice. Modern members of the community of guardians of "sutartinės" are no longer linked by family ties; they interact as teachers and students, pioneers and followers. The 21st c. polyphonic sutartinės are a cultural sign, a symbol of musical thinking, expressing Lithuanian identity. This status obligates the community of "sutartinės" custodians to continue the tradition. [From the publication]