LTVladimiro Toporovo „Peterburgo teksto“ sąvoka kritikuojama dėl jos mitologinio pobūdžio, objekto ir jį aprašančios kalbos sumaišymo bei pačios intencijos sukurti tokį mentalinį konstruktą, kuris leistų išvengti politikos ir ideologijos svarstymų. Šiuo požiūriu, Peterburgo tekstas yra sovietmečio laikotarpio reiškinys. Nepaisant to, pagal analogiją su Peterburgo tekstu Rusijos humanitariniuose tyrimuose dauginasi miestų ir regionų tekstų sąvoka (pvz., Maskvos, Permės, Krymo, Sibiro tekstai), kuri vartojama vieno ar kito geografinio reiškinio literatūrai aprašyti. Straipsnyje siūloma pažvelgti į Peterburgo tekstą literatūrinės geokritikos tyrimų kontekste, kuris atskleidžia Toporovo požiūrio į miestą ir jo literatūrą artimumą dabarties mąstymui apie literatūrines miesto reprezentacijas, pripažįstant, kad ribos tarp miesto ir teksto yra transgresyvios ir nepastovios. Kita vertus, Toporovo koncepcija yra paranki ir gali būti naudojama kaip analitinis įrankis, kai miesto tekstas yra suvokiamas kaip atsakas į tam tikrą nacionalinės istorijos įvykį. Šis požiūris straipsnyje pritaikomas kalbant apie lietuvių literatūros Vilniaus tekstą, kuris galutinai susiformavo praėjus 40 metų po Vilniaus atgavimo stambios formos prozos kūriniuose, parodžiusiais, kad miestas įaugo į lietuvių kultūrinę sąmonę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Geocritical theory; Geokritikos teorija; Literatūra; Literatūra; Miesto tekstas; Peterburgo tekstas; Rusų literatūra; Topografija; V. Toporovo koncepcija; Vilniaus tekstas; Geocritical theory; Literature; Lithuanian literature; Petersburg text; Russian literature; Text of the city; Topography; Vilnius text; Vladimir Toporov's concept.
ENThe concept "Petersburg text" by Toporov is criticized for its mythological essence, for the confusion of the languages of the object and the analysis in its description, and for the very attempt to create a mental space in which one can escape politics and ideology. The point of such critique is that the concept of Petersburg text is a product of the Soviet era and its highly ideologized atmosphere, as well as of the wish of the intellectuals not to participate in it. Nevertheles, there is a range of texts of cities or regions made by analogy with the Petersburg text (e.g., Moscow, Permj, Siberian, Crimean texts) in the recent Russian humanities. In this article, the author makes an attempt to show the actuality of the Toporov’s concept by comparing it with the modern geocritical theory that does not make a strict separation between cities and texts and treats them as transgressive and mobile. On the other hand, it is stated that the concept of Toporov gains its actuality in discussing the text of the city in its relation to the main historical event of the nation, viz. the founding of Petersburg. This thesis could be proved by applying the notion to Vilnius and its literature. The main event of the modern Lithuanian history concerning Vilnius is the fact that it was given over to Lithuania in 1939. It took another 40 years to create the Vilnius text of Lithuanian literature, in which heroes and their stories are inseparable from the city and its history as well as from its topography. This means that Vilnius and its semiotics have been assimilated by Lithuanian culture, and the city has acquired its text. [From the publication]