Žaidimas kaip daugiamatis fenomenas : teorinis diskurso konceptualizavimas egzistencializmo kontekste

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTStraipsnyje pristatomas viešajame diskurse egzistuojantis paradoksas: žaidimas Lietuvoje (turima omenyje ne tik ikimokyklinį ugdymą), kaip vienas iš ugdymo metodų, yra populiarus (nerasime nė vieno pedagogo, kuris negebėtų šio metodo identifikuoti). Kasdieniame gyvenime ir ugdymo praktikoje daugiausiai pasitelkiami didaktiniai, vaidybiniai, simuliaciniai, imitaciniai žaidimai. Akivaizdu, kad žaidime vyksta visų psichikos procesų integracija, išmokstama vidinės drausmės ir darnos. Būtent žaidimas sudaro galimybę svarstyti pamatinius / egzistencinius gyvenimo klausimus ir (arba) pertvarkyti žmogaus sąmonę, o po to ir elgesį apskritai, nes žaidimo vyksme žmogaus dvasia atlieka intelektinį šuolį ir dėl to patiria malonumą. Vis tik neretai vertinant žaidimo naudingumą vertinamas tik didaktinio naudingumo kontekstas, kada laisvas, save ir žaidėją kuriantis žaidimas, o tiksliau žaidime gimstanti individo ir aplinkos sintezė atsiduria reikšmingumo periferijose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žaidimas; Vaikų kultūra; Individo ir aplinkos sintezė; Play; Children 's culture; Synthesis of individual and environment.

ENArticle presents a paradox existing in the public discourse: the play in Lithuania (this applies not only to pre-school education) is a popular educational method (not a single teacher would fail to identify the method in question). In daily life and practical education, didactic, role play, simulation and imitation type play is used most often. It is evident that the play includes integration of a full range of mental processes, and children learn internal discipline and harmony. It is namely the play that enables examination of fundamental/ existential questions of life and/or reform human conscience, followed by transformation of conduct in general. This is so because in the process of the play a human spirit makes an intellectual leap and reaps pleasure from it. However, assessment of benefit of the play is often limited to assessment of didactic benefit. When in liberal play, creating itself and its player, more specifically, synthesis of an individual and environment bom in the play appear in the periphery of importance. [From the publication]