Trauminės atminties atšvaitai šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje : Vidmanto Bartulio "Pamokslas žuvims"

LTStraipsnyje, remiantis traumos teorija, siekiama apžvelgti trauminės patirties raišką šiuolaikinėse lietuvių dramose ir jos refleksiją literatūrologijoje. Konstatuojama, kad tyrinėti Lietuvos traumas, patirtas vokietmečiu ir sovietmečiu, dar tik pradėta; procesui įsibėgėti ypač trukdo tai, kad visuomenė tokias temas linkusi suvokti kaip tabu ir dažniau renkasi kolektyvinės amnezijos strategiją. Straipsnyje apžvelgiami teoriniai sociokultūrinius ir psichologinius trauminės patirties aspektus aptariantys darbai, kuriuos papildo literatūrologų, teatrologų svarstymai apie trauminę patirtį ir jos raišką grožinėje literatūroje. Straipsnio teoriniu pagrindu pasirinkta amerikiečių mokslininkės Laurie Vickroy monografija „Trauma ir išlikimas šiuolaikinėje grožinėje literatūroje“. Remiantis teorinėmis įžvalgomis analizuojama skaitytojus ir žiūrovus provokuojanti Vidmanto Bartulio pjesė „Pamokslas žuvims“, bylojanti apie mirusią tautą ir nutildytą jos kalbą ir atskleidžianti lietuvių dramaturgijai gana netikėtą raiškos techniką, kuri aktualizuoja trauminės atminties specifiką. Pjesė nesuteikia jokio aiškaus žinojimo, tik pažeria tam tikras emocijų, minčių nuotrupas, iš kurių galima atpažinti kuršių patirtį, tapusią slegiančia istorijos našta. Pjesės tekstą galima vadinti monologu, kuriame girdėti vienas balsas, bandantis megzti žodžius į prasmingą derinį, įkūnijantis trūkčiojantį, konvulsišką žmogaus troškimą papasakoti apie save, bet nerandantis tinkamų žodžių skausmui išreikšti. Patirčiai perteikti pasitelkiamos asociacijos, kurios tampa įtampos priežasčių nuorodomis.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių drama; Pjesė; Provokacija; Trauminė atmintis; Trauminė patirtis; Vidmantas Bartulis; Lithuanian drama; Play, Vidmantas Bartulis; Provocation; Traumatic experience; Vidmantas Bartulis.