A Few reflections on life passing on the basis of works by Tadeusz Różewicz and Czesław Miłosz
LTŠiuolaikiniai žmonės vengia kalbėti apie senatvę – nelengvą gyvenimo tarpsnį, vadinamą ,,trečiuoju amžiumi“, ,,gyvenimo rudeniu“, ,,gyvenimo saulėlydžiu“. Senatvės kaip unikalios kolektyvinės patirties temą pravartu nagrinėti su vidurinių mokyklų moksleiviais. Tadeuszo Różewicziaus ir Czesławo Miłoszo senatvinė kūryba atskleidžia kultūrinius senatvės atmetimo mechanizmus. Analizuojant ją derėtų prisiminti, kad tekstai, sukurti gyvenimui einant į pabaigą, tampa daugiau nei literatūra – juose atspindėtus unikalius išgyvenimus atliepia rašytojų biografijos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Archetipas; Kitybė; Kultūra; Liga; Nykstantis kūnas; Poezija; Psichologija; Senatvė; Senolės archetipas; Susvetimėjimas; Alienation; An obsolescent body; Archetype; Culture; Illness; Illnesses; Otherness; Poetry; Psychology; Senility; The Old Woman; The deterioration of body.
ENPeople nowadays avoid speaking about senility – a very difficult period of our lives – that is referred to as “the third age”, “the autumn of your life”, “declining years” or “a ripe old age”. As senility is both a unique and collective paradigm, it is worth undertaking this subject with secondary school students during Polish lessons. Works of Old Poets Tadeusz Różewicz and Czesław Miłosz attempt to show cultural mechanisms of ostracising old age, shaping experiencing, proposed and opposed interpretations of the cultural models of aging. In our analyses we should remember that texts created in dramatic and extreme situation like walking along the path of one’s own life in the “wisp of shadow” become something more than literature – they make the canvas of private, unique emotions confirmed by the biographies of the writers. [From the publication]
