Glass images, spiritual experiences and belief disclosures in Eimutis Markūnas’ stained glass windows

LTEimutis Markūnas – įvairių vizualaus meno sričių menininkas, nemažą dėmesį skiriantis šiuolaikinei tapybai, konceptualioms formoms. Visgi gana didelę jo kūrybinės veiklos dalį užima stiklo plastikos, vitražo menas, kurio pirmiausia teko mokytis buvusiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, o vėliau – Vilniaus dailės akademijoje. Gerokai daugiau nei dvidešimtmetį menininkas itin intensyviai kūrė vitražus, kasmet įgyvendindamas net po kelis monumentalius ansamblius. Juose dažniausiai vyraudavo novatoriški siekiai, troškimas atskleisti savitą pasaulėžiūrą, subrandinti išskirtinę stilistinę poziciją. E. Markūno vitražai visuomet pasižymėjo modernia forma, komponavimo erdvėje įvairove, harmoninga sąsaja su architektūra. Kadangi vitražų tematinį ir plastinį sprendimą kūrėjui diktavo tiek objekto specifika, tiek intriguojančios meninės išraiškos poreikis, pastatų erdvėse jie ir šiandien yra išraiškingi vaizdiniai akcentai. Nepriklausomybės metais dailininkui atsivėrė galimybės kurti bažnytinį meną, tad bažnyčioms sukurti net penki dideli vitražiniai objektai. Todėl iš visos E. Markūno darbų panoramos straipsnyje norėtųsi nuosekliau apžvelgti būtent šios – sakralinės paskirties – darbus. Iš jų išsiskiria monumentalūs vitražų kompleksai, sukurti Evangelikų Kristaus bažnyčioje Vokietijoje, Naujųjų Apaštalų šventovėse Šilutėje ir Klaipėdoje, šv. Antano Paduviečio ir Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčiose Ežerėlyje ir Zarasuose. Taip pat šiai kategorijai iš dalies priskirtini dar keliuose visuomeniniuose objektuose ir privačiose patalpose atlikti darbai. Žymesni iš jų įgyvendinti Kaune, Laidojimo reikmenų parduotuvėje, Hidroprojekto pastate, T. Ivanausko zoologijos muziejuje, Jėzuitų gimnazijoje.Sakralumo aspektą pastaruosiuose objektuose galime įžvelgti dėl dailininko pamėgtos ir netgi pasaulietiškuose vitražuose neretai plėtojamos biblinės tematikos, siužetų, susietų tiek su krikščionybe, tiek su baltiškąja religine tradicija. Visuose minėtuose kūriniuose atsispindi autoriaus dvasinės patirtys, požiūris į tikėjimo klausimus, o kartu atsiskleidžia ir dailininko meninio braižo kaita. Menininko kelias sakralinio vitražo link buvo pakankamai sudėtingas, pareikalavęs ne tik žinių, atsižvelgimo į užsakovų ar tikinčiųjų lūkesčius, bet ir asmeninės meninės brandos, daugelio kūrybinių eksperimentų tiek stiklo, tiek ir tapybos, objekto meno srityse. Šiuo atžvilgiu dailininko kūrybą galime sulyginti su Vakarų Europos modernistų patirtimi, kuomet, reikšdamiesi skirtingose dailės šakose, žymūs kūrėjai praturtino vitražo meną modernistinių dailės krypčių stilistika, įvairialype plastika, pasižymėjo gyvu, nestandartiniu religinės tematikos suvokimu. Ankstyvesniuose E. Markūno darbuose dominavęs įvairiausių įvaizdžių kupinas ornamentinis vaizdavimo būdas vėlyvesniuose vitražuose tapo vis labiau išgrynintas, lakoniškas, dvasingumą, egzistencines pajautas atskleidžiantis saikingais ikonografiniais motyvais, apmąstyta atviros erdvės ir kruopštaus piešinio derme. Sakralumas menininko vitražuose atsiskleidė keliais lygmenimis: pasitelkiant klasikinius krikščioniškuosius ikonografinius simbolius ar vaizdinius; siejant vitražo esmę su gamta, animistine pasaulėvoka, vidiniais autoriaus išgyvenimais ir gyvenimo istorijų perteikimu. Sakralumą neretai atspindėjo ir pati vitražo plastinė sistema, kūrinio visuma: stiklo medžiagos, kompozicijos, kolorito, piešinio, erdvės įtaigumas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Eimutis Markūnas; Koloritas; Ornamentas; Religinė dailė; Sakralinė dailė; Stiklo plastika; Tapyba; Technika; Vitražas; Colour palette; Colouring; Eimutis Markūnas; Glass plastic; Ornament; Painting; Religious Art; Sacral art; Stained glass; Technique.