The Introduction of secular rites of passage in Lithuania - communist alternatives to Christian rites

LTN. Chruščiovo valdymo pradžioje Lietuvos komunistų partija suvokė, kad jos antireliginė programa nedavė greitų rezultatų, nes nepajėgė padidinti takoskyros tarp Lietuvos žmonių ir Bažnyčios. Pagrindiniu traukos objektu, siejusiu žmones su religija, partijos atstovai įvardijo religines apeigas. 1957 m. rugpjūčio 12 d. LKP CK biuras priėmė slaptą nutarimą „Apie mokslinės-ateistinės propagandos padėtį respublikoje ir jos pagerinimo priemones“. Be kitų antireliginių priemonių, nuspręsta išgyvendinti religines apeigas, sukuriant alternatyvius sekuliarius ritualus, turėjusius pakeisti bažnytines krikšto, santuokos ir laidotuvių apeigas. 1960 m. vasario 1 d. LKP CK priėmė papildomą nutarimą „Apie priemones dėl bažnyčios įtakos silpninimo ir prieš dvasininkijos pažeidinėjimus tarybinių įstatymų apie kultus“. CK teigė, kad Bažnyčios įtaka visuomenei vis dar didelė, nes 1957-1959 m. bažnyčioje atliktų krikšto, santuokos, laidotuvių apeigų skaičius beveik nesumažėjo. CK kritikavo partines, tarybines, komjaunimo ir profsąjungų organizacijas, kurios šiuos svarbius žmogaus gyvenimo įvykius paliko Bažnyčios sferai, tad ragino kuo greičiau įdiegti alternatyvius sekuliarius ritualus ir ceremonijas. 1961 m. „Aušros“ kolūkyje prie Garliavos įvestos bažnytiniam krikštui alternatyvios apeigos. Jos pavadintos „vardynomis“, tai liudijo, jog vardo suteikimo ceremonija buvo ritualo kulminacija. Vardynose tėvai ir „kūmai“, vėliau vadinti „vardatėviais“, raginti dėti visas pastangas, kad kūdikis taptų visaverčiu komunistinės visuomenės nariu. Kartu įvestos sekuliarios santuokos apeigos, kurias siekta padaryti iškilmingesnes, pasitelkus liaudies tradicijas. Pagrindinė sekuliarių santuokos apeigų ceremonija – iškilmingos jaunųjų priesaikos.Sekuliarios laidotuvių apeigos nepasižymėjo ypatingomis ceremonijomis, bet svarumo joms siekta suteikti kviečiant dalyvauti komunistinių organizacijų sekretorius, kolūkių pirmininkus, pasitelkus gedulo melodijas grojusių pučiamųjų instrumentų ansamblius. Komunistinė pasaulėžiūra atmetė gyvenimą po mirties, todėl sekuliariose laidotuvėse buvo pabrėžiami velionio nuopelnai kuriant tobulesnę visuomenę. Šios sekuliarios apeigos ne visur pasižymėjo homogeniškumu ir pirmą dešimtmetį nuolatos tobulintos. Religijų reikalų įgaliotinio ataskaitos Religijų reikalų tarybai Maskvoje liudijo, kad šios apeigos ne visada praeidavo darniai ir iškilmingai. Kai kuriuose rajonų civilinės metrikacijos biuruose nusistovėjo paprotys po vardynų salėje vaišintis šampanu ir stipresniais alkoholiniais gėrimais. Pasitaikydavo net siūlymų išgerti ceremonijoje dalyvavusiems biuro darbuotojams ir partijos deputatams, o atsisakymas laikytas kūdikio tėvų bei vardatėvių negerbimu. Santuokos ceremonijos buvo griežčiau prižiūrimos, bet po jaunųjų pasirašymo jas kontroliuoti būdavo sunkiau. Per sekuliarias laidotuves retai dalyvaudavo pučiamųjų instrumentų ansambliai, partijos bei miestų vykdomųjų komitetų atstovai ar kolūkių pirmininkai. Laidotuvės praeidavo tyliai, be vietos komunistų moralinio palaikymo. Įgaliotinis atvirai rašė Maskvai, kad tokiais atvejais „religininkai džiaugdavosi sakydami, jog tai laukia visų tų, kurie nenulenks savo galvos prieš kryžių“. Iš sekuliarių ritualų Lietuvos komunistinėje visuomenėje populiaresnės tapo tik santuokos apeigos. Partija netgi pastatė ištaigingus civilinės registracijos skyrius, kuriuos visuomenė populiariai vadino „santuokų rūmais“. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bažnyčia; Komunistų partija; Krikštas; Krikštynos; Laidotuvės; 20 amžius; Religija; Santuoka; Sekuliarūs perėjimo ritualai; Sovietinė okupacija; Tikintieji; Vardynos; Baptism; Believer; Burial; Christening; Church; Communist Party; Funeral; Lithuanian XX c. history; Marriage; Name-giving ceremony; Religion; Secular rites of passage; Societic occupation.

ENArticle examines the introduction of secular rites to replace Christian rites of Baptism, Marriage and Burial of the Dead in Lithuania. It deals with initial attempts to formulate and popularize these rites, their content, and the obstacles which the Communist Party encountered in promoting their acceptance among the people. It also indicates the measure of popular resistance to these rites and ceremonies by the general population. [From the publication]