Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos istorijos pėdsakais
LTApie pokario metų Kaliningrado srities – Karaliaučiaus krašto – prijungimą prie Lietuvos senokai sklando gandai. Mįslingas šis klausimas ir Lietuvos istorikams bei publicistams, nors rašyta daug. Straipsnyje dar kartą nagrinėjamos Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos projekto istorinės peripetijos. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje per Rytų ir Vidurio Europą ritantis frontui politikai dėliojo būsimos Europos ribas. Visose sąjungininkų konferencijose dalintasi teritorijomis ir įtakos sferomis. Stalinas nuo pat 1944 m. pradžios nusitaikė į buvusią Rytų Prūsiją, o sąjungininkai, laikydami Sovietų Sąjungą viena pirmųjų karo aukų, nieko negailėjo. 1944 m. Maskvai iškėlus klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų, lietuviai ėmė aktyviai projektuoti, kiek Kaliningrado teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos, ir skiriamąsias linijas grindė Rytų Prūsijos lietuviškų vietovardžių riba. Kita vertus, Stalinas Sovietų Sąjungos teritoriją neabejotinai laikė integraliu vienetu ir visokie priskyrimai, autonominių ar kitokių respublikų kūrimas buvo tik dovanos vietos elitui mainais į besąlygišką paklusimą – tai buvo politika. 1947 m. Kaliningrado srities statusas buvo galutinai nusistovėjęs. Tarptautinėje erdvėje legitimuojant Kaliningrado priklausomybę Sovietų Sąjungai, vėl strategiškai pasinaudota lietuviškumo „korta“, o atšilimo laikotarpiu Kaliningrado klausimas perėjo iš istorinio–politinio į ekonominį–geografinį lygmenį. Galiausiai Kaliningrado srities dalies prijungimo prie Lietuvos planai taip ir liko popieriuje, nors Krymo atvejis liudija, kad galėjo būti ir kitaip.Reikšminiai žodžiai: Kaliningrado sritis; Prijungimas; Rusdija, Kaliningrado sritis; Rytprūsiai; Rytų Prūsija [East Prussia]; Connection; East Prussia; Kaliningrad oblast; Kaliningrad region; Lithuania.
ENThere are rumours circulating for quite some time now about annexation of the post-war Kaliningrad (the Königsberg region) to Lithuania. Even though there are many publications on this issue, it is puzzling both Lithuanian historians and publicists. Once again the article analyses historical peripetias of the project for the annexation of Kaliningrad region to Lithuania. At the end of the Second World War, when the front was going through Eastern and Central Europe, politicians were planning borders of future Europe. In all conferences of associates they were sharing territories and spheres of influence. Already from the beginning of 1944 Stalin was targeting the former Eastern Prussia, while associates treating the Soviet Union as one of the first victims of the war did not spare anything. In 1944, when Moscow had raised the issue of western borders of Lithuania, Lithuanians began to actively project what part of the Kaliningrad territory should be annexed to Lithuania, and were basing the dividing lines on the boundary of Lithuanian place names of the Eastern Prussia. On the other hand, Stalin undoubtedly regarded the territory of the Soviet Union as an integral unit and all assignments and creation of autonomous or other republics was merely a gift to local elites in exchange for unconditional obedience, i.e. it was only politics. In 1947 the status of the Kaliningrad region was finally settled. In the international space, legitimizing Kaliningrad's dependence on the Soviet Union, again the Lithuanian card was strategically used, while during the warm-up period the issue of Kaliningrad was moved from the historical-political to the economic-geographic level. Finally, the plans for the annexation of Kaliningrad region to Lithuania remained on the paper, although the Crimean case testifies that everything could have been different.
