Prūsų kalbos veiksmažodžio mēntimai "meluojame" etimologija

LTPrūsų kalbos veiksmažodis mēntimai „meluojame“ iki šiol neturi tikros ir patikimos etimologijos. Nėra visiškai aiški žodžio formalioji struktūra bei daryba. Aptariamasis prūsų kalbos veiksmažodis tradiciškai gretinamas su lo. mentior, mentīri „meluoti“. Tačiau ši etimologija kelia įvairių neaiškumų, nėra patikima. Kadangi pr. mēntimai tikrų ir neabejotinų atitikmenų giminiškose kalbose neturi, jo tyrinėjimui etimologinės medžiagos nepakanka. Todėl ieškoma ir tipologinių paralelių. Įvairių kalbų leksikos analizė parodė, kad reikšme „meluoti“ vartojamos gana skirtingos leksemos. Tai gali būti ir priesaginiai veiksmažodžiai (denominatyvai ar deverbatyvai), ir šakniniai, neišvestiniai. Melo reikšmė gali atsirasti gan įvairiai, melo ir tiesos opozicija reiškiama nevienodai, pvz.: meluoti – daug šnekėti, malti liežuviu; melas siejamas su kreivumu, lenktumu, o tiesa – su tiesumu, teisingumu; melas siejamas su tamsa (aptemdoma akys, ausys, protas), o tiesa – su aiškumu, šviesa ir kt. Pr. mēntimai galėtų būti kildinmas iš ide. *ment(h)-/*mt(h)- „maišyti, krėsti; drumsti“. Šios šaknies veiksmažodžių reikšmė įvairiose kalbose gali būti perkeltinės, kartais artimos analizuojamojo veiksmažodžio reikšmei. Ypač artimi pr. mēntimai ir lie. meñčia, mę̃sti, kuris gali reikšti „maišyti (miltus su vandeniu)“, „versti, rausti (ieškant)“, „drumsti“, o idiomose gali turėti reikšmių, labai artimų reikšmei „meluoti“: męsti liežuvius, liežuviu „nešioti apkalbas, liežuvauti“, męsti vandenį „painioti aplinkybes, kad būtų sunkiau susigaudyti“. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Etimologija; Tipologija; Semantikos raida; Morfonologinė ir morfologinė struktūra; Daryba; Etymology; Typology; Semantic development; Morphonological and morphological structure; Word-formation.

ENNo sure and convincing etymology is known yet for the Prussian verb mēntimai (‘we lie’). The word’s formal structure and formation are not altogether clear. The said Prussian verb is traditionally compared to Latin mentior, mentīri (‘to lie’). However this etymology is not reliable and it raises some doubts. Since the Prussian mēntimai does not have any definite and indisputable cognates in related languages, there is not enough material to study its etymology. That is why typological parallels are needed. An analysis of the lexicon of various languages has shown that the concept ‘to lie’ is expressed by quite different lexemes. These can be prefixed verbs (denominatives or deverbatives) or root verbs without derivatives. The concept of ‘a lie’ can arise quite variously, with the opposition between truth and lie being expressed unevenly, e.g. lying can include excessive chatter, tongue-wagging (malti liežuviu); lying is associated with things being crooked or bent, whereas truth is associated with straight things, and honesty; lying is associated with the dark (one talks of dulled eyes, hearing, thought processes), while truth is associated with clarity, light and so forth. It may be possible to derive Prussian mēntimai form IE *ment(h)-/*mēt(h)-, meaning ‘to mix, shake up, addle. The meanings of verbs from this stem in various languages can be figurative, sometimes close to the meaning of the Prussian verb in question. Especially close to the Prussian mēntimai is the Lithuanian meñčia, mę̃sti, which can mean ‘to mix’ (e.g. flour with water), also ‘to scrabble around’ (when searching for something), ‘to stir up’; and in idioms it can have meanings quite close to the concept of ‘lying’: męsti liežuvius, liežuviu (literally, ‘stir with the tongue’ = ‘to gossip, tell tales’), męsti vandenį (literally, ‘stir up the water’ = to dissimulate, confuse the issue).