LTStraipsnyje nagrinėjama Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. gruodžio 9 d. direktyvoje 2002/92/EB dėl draudimo tarpininkavimo (toliau – Direktyva) įtvirtinta draudimo tarpininkų pareiga savo klientams teikti informaciją. Visų pirma, autorius aptaria, kokie subjektai laikytini draudimo tarpininkais, privalančiais teikti reglamentuojamą informaciją. Toliau yra analizuojamas Direktyvoje vartojamos sąvokos „klientas“ turinys, parodant, jog ji apima ne tik vartotojus, bet ir kitus draudimo tarpininkų klientus. Siekdamas atskleisti informaciją, kuri turi būti teikiama, autorius sąlygiškai ją skirsto į tris grupes: informaciją, liečiančią draudimo tarpininko asmenį, informaciją, apibūdinančią draudimo tarpininko veiklos pobūdį ir informaciją apie galimybes pateikti skundus dėl draudimo tarpininkų paslaugų bei išspręsti kylančius ginčus neteismine tvarka. Daroma išvada, kad bene svarbiausia yra informacija apie draudimo tarpininko veiklos pobūdį, kurios esmė – informuoti, ar įsipareigojama siūlyti sudaryti draudimo sutartį atlikus išsamią rinkoje siūlomų draudimo sutarčių analizę tam, kad kliento poreikiai būtų tinkamai patenkinti, ar veikiama tokios pareigos neprisiimant. Tęsiant draudimo tarpininkų pareigos teikti informaciją nagrinėjimą yra aptariamas informacijos atskleidimo laikas, tvarka ir forma. Straipsnis baigiamas Direktyvos įgyvendinimo Lietuvos teisėje analize. Autorius pažymi, kad Direktyvos reikalavimai dėl teiktinos informacijos Lietuvos teisėje iš esmės perkelti pažodžiui, todėl jos nuostatos turėtų būti suprantamos taip, kaip atitinkamos Direktyvos normos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Draudimo tarpininkavimas; Draudimo tarpininkai; Pareiga informuoti klientus.
ENThe article addresses the obligation for insurance brokers to provide information to their clients as fixed under Directive of the European Parliament and Council on insurance brokerage as of December 9, 2002. First of all, the author talks about the subjects that are to be considered insurance brokers that have to issue regulated information. He then analyses the contents of the concept of “customer” as used in the directive showing that it covers both consumers and insurance brokers’ clients. In order to reveal information to be provided, the author conditionally splits it into three groups: information regarding the insurance broker’s persona, information describing the insurance broker’s activities and information about the possibilities to file in complaints about the services of insurance brokers and solve arising disputes out of court. A conclusion is being made that information about the character of the insurance broker’s activities is probably the most important. The article furthermore discusses the timing, procedure and format of providing information. The article ends in an analysis of implementing the directive in Lithuania’s law. The author emphasises that the requirements of the directive regarding information to be provided are transferred to the Lithuanian law word-for-word and therefore its provisions ought to be construed as the appropriate norms of the directive.