Kvapų pasaulio lingvistinė raiška: kalbininko žvilgsnis į devynių prozininkų tekstus

LTStraipsnyje analizuojama kvapų pasaulio lingvistinė raiška XX a. lietuvių prozininkų (Baltušio, Borutos, Ivanauskaitės, Mykolaičio-Putino, Šaltenio, Šatrijos Raganos, Šeiniaus, Škėmos, Žemaitės) kūriniuose. Remiamasi semantinės ir kiekybinės leksini vienetų analizės metodais. Nustatyta, kad kvapo teminis tinklas, palyginti su garso ir spalvos teminiais tinklais, mažiausias visuose tirtuose tekstuose – nuo 0 iki 7 %. Analizuojamuose kūriniuose odoracijos teminiai tinklai yra skirtingo dydžio ir svarbos. Tokio tinklo nėra Borutos romane „Baltaragio malūnas“. Ypač ryškūs, savitos kalbinės raiškos kvapo teminiai tinklai yra Šatrijos Raganos apysakoje, Škėmos, Baltušio, Mykolaičio-Putino, Ivanauskaitės romanuose. Tirtuose prozos kūriniuose kvapų pasaulis dažniau vaizduojamas kaip tam tikra aplinkos ar asmens ypatybė, savybė (kvepėjimas), rečiau perteikiamas kaip jutimas (uodimas). Labai didelė kvapo skleidėjų (kvapo šaltinių) įvairovė. Būtent jie dažniausiai padeda tiksliai išreikšti odoracijos ir jos aksiologijos specifiką, subtilius niuansus. Svarbiausios yra gamtos ir žmogaus kvapų paradigmos; nebūdingas tirtiems prozos kūriniams gyvūnų kvapų vaizdavimas. Maloniausi, minimi didžiosios dalies autorių teminiuose tinkluose yra žydinčių gėlių kvapai. Pagal metų laiką – tai pavasario ir vasaros kvapai. Apie žmonių skleidžiamus kvapus nerašo Žemaitė, Šatrijos Ragana. Kitų prozininkų tekstuose ryškiausi, dažniausiai teigiamai konotuoti yra moteriškumo, erotiškumo kvapai, nemaloniausi – nešvaros, girtuoklystės, fiziologiniai kvapai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Aksiologija; Grožinis prozos tekstas; Kvapai; Odoracijos teminis tinklas; Semantinis laukas; Semantinė grupė; Axiology; Fiction text; Semantic field; Semantic group; Smell; Thematic network of odours.

ENPaper analyzes linguistic representation of the world of smell in the works of 9 writers of the 20th century: Baltušis, Boruta, Ivanauskaitė, Mykolaitis-Putinas, Šaltenis, Šatrijos Ragana, Šeinius, Škėma, Žemaitė. The method of semantic and qualitative analysis of semantic units was applied. It was found that the thematic network of smell, compared with the thematic networks of sound and colour, was smallest in all texts and made up 0 % 7 %. The thematic network of odors varied in volume and significance in the texts under analysis, e.g., such network was not found in Boruta's novel "Baltaragio malūnas" (The Windmill of Baltaragis). Odors were described using very rich linguistic means in Šatrijos Ragana's story and the novels of Škėma, Baltušis, Mykolaitis-Putinas and Ivanauskaitė. Odours were linked to the features of the character or environment. The authors provided a great variety of smell emitters (smell sources), precisely conveyed subtle sub-odours. The paradigms of the smell of nature and a human were most significant, of fauna – least. The sweetest odour was that of flowers, springtime and summertime. Human body odour was not described in the works of Žemaitė and Šatrijos Ragana. Words used to describe the odour of femininity and eroticism carried a strong positive connotation in the texts under analysis. The most unpleasant odour was that of dirt, drunkenness, they also arosed a negative physiological effect. [From the publication]