Kražių skerdynės: nuo įvykio iki laisvės kovų simbolio

LTRusijos imperijai XIX a. Lietuvoje vykdant rusinimo politiką buvo varžomos katalikų teisės ir diegiama stačiatikybė. Caro valdžia statė cerkves ir plėtė stačiatikių parapijų tinklą, uždarinėjo katalikų bažnyčias. Daugiausia buvo uždarinėjamos vienuolynams priklausiusios bažnyčios. Žemaičių vyskupijoje valdžia uždarė apie pusšimtį katalikų vienuolynų, o uždarant vienuolyną dažnai buvo uždaroma ir vienuolyno bažnyčia. Penkiose Lietuvos parapijose (Dūkšte, Šešuoliuose, Tytuvėnuose, Kęstaičiuose ir Kražiuose) valdžiai mėginant uždaryti bažnyčias tikintieji pasipriešino. Didžiausio atgarsio sulaukė parapijiečių pasipriešinimas caro valdžiai 1893 m. Kražiuose, kai ji nusprendė uždaryti benediktinių vienuolių bažnyčią. Tikinčiųjų pasipriešinimą valdžia numalšino taip žiauriai, jog įvykiai įgavo Kražių skerdynių vardą. Lietuvių tautinio judėjimo propagandiniame diskurse Kražių skerdynių vaizdinys tapo tiek caro valdžios vykdomos tikybinio ir tautinio lietuvių persekiojimo politikos įrodymu, tiek kovos už laisvę simboliu. Kražių skerdynių vaizdiniu propagandinėje kovoje bandė pasinaudoti ir lenkų nacionalinis judėjimas – tai pateikdamas kaip lenkų katalikų persekiojimo carinėje Rusijoje įrodymą. Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) atminties kultūroje daug dėmesio buvo skiriama pasakojimui apie XIX a. gale prasidėjus lietuvių tautinį atgimimą ir kovą už tautos laisvę. Šiame pasakojime Kražių skerdynių vaizdinys buvo vienu iš ryškiausi kovos už tautos laisvę simboliu. Kolektyvinėje atmintyje Kražių skerdynių vaizdinys buvo įtvirtinamas organizuojant šio įvykio minėjimus, kuriant muziejų, rašant literatūrinius kūrinius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atminties kultūra; Katalikai; Katalikų Bažnyčia; Kolektyvinė atmintis; Kražių skerdynės; 19 amžius; 20 amžius; Rusijos imperijos XIX a. istorija; Catholic Church; Catholics; Collective memory; Culture of memory; Kražiai Massacre; Lithuanian XIX-XX c. history; Russian Empire XIX c. history.

ENIn the 19th century the Russian Empire pursued the policy of Lithuania's russification restricting the rights of Catholics and introducing the Orthodox Faith. Tsarist authority built Orthodox churches, expanded Orthodox parishes and closed down Catholic churches. Most closed down churches were owned by monasteries. In the Diocese of Samogitia, authority closed down circa fifty Catholic monasteries and, consequently, monastery churches. Congregations of five Lithuanian parishes (Dūkštas, Šešuoliai, Tytuvėnai, Kęstaičiai and Kražiai) countervailed against authority and in 1893 the Kražiai congregation openly stood out against a decision to close down the church of the Benedictine Sisters. The revolt was suppressed so severely that it was called the Kražiai Massacre. The Kražiai Massacre was used as an example of religious and national policy of Tsarist authority, persecution of Lithuanians and as the symbol of straggle for freedom in propaganda discourses of the Lithuanian National Movement. The Polish national movement used the Kražiai Massacre as an example of persecution of Polish Catholics in Tsarist Russia in their propaganda. Much attention is given to Lithuania in the inter-war period (1918-1940) and narratives about the Lithuanian National Movement in the late 19th century, the nation's straggle for freedom in cultural memory. One of the symbols of the nation's straggle for freedom is the Kražiai Massacre. Commemoration of the event, setting up a museum, literary texts consolidate collective memory of the Kražiai Massacre. [From the publication]