Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Paul Klee, Robert Delaunay and František Kupka: musical time translated into pictorial structure in the early 20th century
LTPirmosiomis XX dekadomis menininkų siekis gretinti paveikslo tvarką su muzikos pavyzdžiais tapo labiau taisykle nei išimtimi. V. Kandinskio, sukūrusio savo pirmąjį abstraktų piešinį pasiklausius atonalių Schönbergo kompozicijų, pavyzdys yra gerai žinomas. Tad aš pabandžiau įžymųjį Lietuvos dailininką ir kompozitorių M. K. Čiurlionį palyginti su kitais trimis menininkais – Pauliumi Klee, Robertu Delaunay ir Františeku Kupka, kurie taip pat ieškojo muzikoje įkvėpimo ir kurie XX a. pradžioje ypač sutelkė dėmesį į laiko elementą. Polifonija tapyboje ir muzikoje tampa nuolatiniu Čiurlionio rūpesčiu. Tam tikra prasme Čiurlionis tarsi numato vėlesnius Pauliaus Klee eksperimentus su „Höhere Polyphonie“ Čiurlionio paveikslai pažymėti labai originalia erdvės koncepcija, sukuriančia begalinės plėtros ir beribio laiko įspūdį. Čiurlionis nesiekia atvaizduoti objektyvios realybės, bet greičiau bando sukurti garsinius peizažus arba garsovaizdžius. Jis ieško savotiškos laiko ir erdvės sintezės, o kiekvienas sonatos ciklo paveikslas laikosi muzikos dalies, į kurią nukreipia, tempo. Laiko samprata yra išplėtota per paveikslų seką, sugrupuotą į sonatos ansamblį, sukuriantį tam tikrą vizualųjį laiką. Čiurlionio metodas, kuriuo jis simbolina kaip konkrečias, taip ir abstrakčias formas, regis, grindžiamas pripažinimu, kurį padarė Ernstas Cassireris. Čiurlionio paveikslų vaizdinėje sferoje viskas egzistuoja kaip, anot Cassirerio, Bildwelten, kaip savita vidinė erdvė. Cassireris teigia, kad nėra trijų skirtingų laiko rūšių – praeities, dabarties ir ateities, bet tik trys skirtingi laiko aspektai, kurie visi egzistuoja vienoje dabartyje.Ši samprata man primena Čiurlionio idėjas apie laiko konceptą, intuityviai pajaustą metafizini laiką, paverčiamą tęstiniu vizijos srautu, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis susimaišo, tampa neatskiriamos. Atskirų sluoksnių ritminė kaita Pauliaus Klee paveiksluose atskleidžia tapybos genezę kaip laiko procesą. Šios procedūros modeliu yra Bacho ir Mozarto muzika, kurios kiekviena tema ar dalis sukuria individualų girdimą „gylio“ sluoksnį, kur kiekvienas šių sluoksnių gali būti išskirtas ir analizuojamas atskirai. Tokį polifonišką „gylį“ Klee asocijavo su paveikslo trijų dimensijų erdve, o atskirą temą – su vienu tos erdvės sluoksniu. Nepaisant aiškių Klee referencijų j klasikinę polifoniją, mano galva, ir kiti kompozitoriai turėjo įtakos jo kūrybai: pirmiausia I. Stravinskis ir A. Webernas. Robertas Delaunay piešė Langų serijas, kuriose išplėtojo vienalaikio spalvų kontrasto idėją. Pagal fugos pavyzdį jis bandė perkelti į tapybą laiko aspektą pasirinkdamas ypač ilgas drobes. Jis siekė pabrėžti laiko elementą priversdamas žiūrovą sekti spalvų judėjimą visame ilgame paveiksle. Čekas Františekas Kupka taip pat domėjosi muzikinėmis struktūromis. 1907-1909 metų laikotarpiu jis, kaip ir Čiurlionis, kūrė kompozicijas, kuriose naudojo abstrakčius elementus. Formų ritmai jam, kaip ir Čiurlioniui, tapo svarbia išraiškos priemone. Kupka save laikė spalvų simfonistu, jis norėjo sukurti laiko simfoniją (a symphony in time). Vaizdinio judėjimo analizė, susižavėjimas ritmu, požiūris į muziką kaip į nefiguratyvią meno formą, astronomijos ir kosmoso vaizdiniai – visi minėtieji interesai jį sieja su Čiurlioniu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bergsono laikas; Erdvė; F. Kupka; František Kupka; Laiko tėkmė; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; P. Klee; Paul Klee; R. Delaunay; Robert Delaunay; Saulės sonata; Tapybinės struktūros; Tapybos ir muzikos sąsajos; 20 amžius; Bergsonian time; Early 20th century; F. Kupka; Flow of time; František Kupka; M. K. Čiurlionis; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; P. Klee; Painting and music interface; Paul Klee; Pictorial structures; R. Delaunay; Robert Delaunay; Sonata of Sun; Space.
