Kaip rusai pedagogai XIX a. viduryje mokėsi lietuvių kalbos

LTStraipsnyje bandoma ištirti kokias kriterijais vadovaudamiesi imperijos valdininkai parinkdavo pedagogus mokykloms, kurias turėjo lankyti lietuvių vaikai, bei kokias kvalifikacijas jie turėjo įgyti. Svarbiausias klausimas, ar šie mokytojai turėjo mokėti lietuvių kalbą. Malšindama 1863–1864 m. sukilimą vietinė Šiaurės vakarų krašto valdžia nuspendė, jog pradinio švietimo srityje pirmiausia lietuvius katalikus reikia „išvaduoti“ iš katalikų dvasininkų įtakos, o nuo 1864 m. vasaros pedagoginis darbas galėjo būti patikėtas tik stačiatikiams, pirmiausia – dvasinių seminarijų auklėtiniams. 1864 m. paskirtas Vilniaus švietimo apygardos inspektorius N. Novikovas siekė, kad „kitatikių“ edukacija, neskaitant tikybos dalykų, atsidurtų tik rusų rankose. Pradinių mokyklų mokytojai turėjo tapti svarbiausias valdžios vykdomos lingvistinės rusifikacijos įrankiais. Vis tik pasikeitus aukštiems Šiaurės vakarų krašto pareigūnams buvo suabejota tokios didaktikos praktikos sėkme, ir galų gale 1872 m. įsteigtoje Panevėžio mokytojų seminarijoje nuo 1873 m. būsimus Kauno gubernijos liaudies pedagogus pradėta mokyti ir lietuvių kalbos. Palyginus šį eksperimentą su imperinės valdžios požiūriu į protestantų parapines mokyklas Šiaurės vakarų krašte, matome, kad liuteronų ir evangelikų reformatų mokyklų sistemingas „rusinimas“ pradėtas vėliaus, t. y. 1868 m., o tikybos dėstymas rusų pradinėse mokyklose šių konfesijų atstovams, bent jau iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, net ir nebuvo įvestas. Šis „vėlavimas“ sietinas su vyravusiu įsitikinimu, kad protestantai Šiaurės vakarų krašte buvo lojalūs. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos istorija; Rusijos imperija (Russian Empire); Švietimo sistema.

ENThe article investigated the criteria after the 1863 Uprising in selecting teachers for those schools, which Lithuanian children had to attend, and what qualifications these teachers had to acquire. The principal question is whether these teachers had to speak Lithuanian. In suppressing the 1863-1864 Uprising, the local authorities decided that in the area of primary education it was necessary to “liberate” Catholic Lithuanians from the influence of the Catholic clergy. Thus, from summer 1864 pedagogical work could be entrusted only to members of the Orthodox Church, primarily those educated at seminaries. Appointed in 1864 Vilnius Education District Inspector N. Novikov aspired that the education of „people of other faiths“, excluding religious matters, would fall only in Russian hands. Teachers of primary schools should become the chief tools for the linguistic Russification policy. With appointment of new high-rank officials in the Northwestern region they started to doubt the success of such policy and from 1873 the future teachers of the Kaunas Province folk schools were finally also taught Lithuanian at the Panevėžys Teachers‘ School founded in 1872. Comparing this experiment with the policy towards Lutherans and Evangelicals, the systematic “Russification” of their schools began later, i.e. e. in 1868 while religious instruction in the primary schools for representatives of these confessions was not conducted in Russian until as late as the mid-1870s. This “lateness” should be connected with the conviction of the authorities that Protestants in the Northwestern region were loyal.