1926-ieji lietuviškų istorijos vadovėlių diskurse (iki 1990 m.)

LTKadangi vadovėlių rengimą, aprobavimą, leidybą ir naudojimą mokymo įstaigose reguliuoja valstybės institucijos, tai oficialiai leistas mokyklose naudoti vadovėlis vienaip ar kitaip atspindi valstybės politikos nuostatas istorijos srityje. Žinoma, dabar laisvosios rinkos sąlygomis yra leidžiama ir daug švietimo institucijų neaprobuotos mokomosios literatūros, tačiau šiame straipsnyje į ją, taip pat oficialiai aprobuotus po 1990 m. vadovėlius nesigilinsime. Taip pat sistemiškai nenagrinėjame ir lietuvių išeivijoje leistų Lietuvos istorijos vadovėlių. Tiesa, vieną jų, rašytą Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, aptarsime, bet reikia nepamiršti, kad jis buvo prieškarinio autorės vadovėlio tęsinys, leidžiamas su papildymais. Įdėmiai skaitant vadovėlius reikia taip pat atsižvelgti į tai, kad didaktizuotas istorijos perteikimas turi savo taisykles. Jas žino mokomosios literatūros autoriai ir leidėjai. Būtina atsižvelgti į vaikų ir paauglių suvokimo lygį; psichologiją; pateikti medžiagą supaprastinta forma; teksto sakiniai neturėtų būti ilgi, sudėtingi. Yra ir daugiau tų didaktinio pobūdžio reikalavimų. Ir nors vadovėliai savo turiniu, jo išdėstymo akcentais skiriasi, formos požiūriu, teksto struktūravimo esme ir kai kuriais kitais aspektais randame daug panašumų visų šalių įvairių laikotarpių istorijos vadovėliuose. Dėl to, jei išskiriame konkrečią istorinę temą ir norime nagrinėti ją per mokyklinę prizmę, yra prasminga kalbėti apie jos vadovėlinį perteikimo būdą, o tyrinėtojams užsiimti vadovėlių diskurso analize.Analizuojant istorijos vadovėlius tyrimo centre atsiduria ne tiek istorijos šaltiniai, kiek tai, kaip juose esantys faktai ir idėjos, aprašymai, vertinimai, apibendrinimai perteikiami moksleiviams, kaip praeitis konceptualizuojama mokymui skirtoje literatūroje, aprėpiant istorinius įvykius, jų raidą, asmenybes, ilgalaikius procesus, socialines struktūras ir kita. Kadangi istorijos vadovėlio tekstą galima traktuoti ir kaip tam tikrą literatūros kūrinį, nagrinėti tekstų struktūras, prasmes ir pan., vadinasi, yra įmanoma ir jo semiotinė analizė ar nagrinėjimas remiantis literatūros moksle, vaikų literatūros tyrimuose įprastais metodais. Neretai būna atliekami ir komparatyvistiniai įvairių šalių vadovėlių tyrimai. Taigi, į mokyklinius istorijos vadovėlius galima žvelgti per įvairių mokslų tyrinėjimų metodinę „optiką“, netgi derinti įvairius žiūros būdus. Šiame straipsnyje tai darome istoriko žvilgsniu skirtingus lietuviškus vadovėlius gretindami, lygindami, atskleisdami jų turinio bruožus per vienerių metų teminio perteikimo prizmę. Parodydami 1926-ųjų vaizdavimo mokykliniam jaunimui kaitą, apimsime ir daugiau teminių laukų, nes 1926 m. politiniai įvykiai vadovėliuose konceptualiai taip pat buvo siejami su bendresnėmis istorinės raidos tendencijomis. [Iš teksto, p. 173-174]

ENThe article examines how the political events in Lithuania in 1926 have been variously described in the history textbooks for Lithuanian schools. Three different approaches to this description are singled out coinciding with three periods in the history of Lithuania: the period of Smetona’s presidency (1926/1927–1940); the Soviet period (1940–1990); and the most recent period (1990– today). The article analyzes only the textbooks published during the first two periods, nevertheless the author also discusses the situation of the 1990s, when after the restoration of Lithuania’s independence the concepts of the former Soviet textbooks were dismissed and new ones had not yet been created. The article reveals that during the presidency of Antanas Smetona, when the Nationalists were in power, the prevailing approach to the development of events during 1926 was that of justification of the coup of 17 December. Conversely, during the Soviet period the coup itself and the regime introduced by Smetona as President were portrayed only in a negative light. In the period of 1940–1941, however, the history textbooks published under the Soviet occupation did not refer to the regime as “fascist” because the Soviet propaganda at the time (after the signing of the Molotov-Ribbentrop pact and until the war between the USSR and Germany broke out on 22 June 1941) avoided the term “fascism” for foreign policy reasons. After World War II, the events of 1926 attracted much attention in the series of textbooks “The History of the Lithuanian SSR”, which were published in 1957–1988. In them the coup of 17 December was called “fascist”, in the same manner as the whole period of the Nationalist rule was referred to as that of the “fascist regime”.The last edition of the textbooks “The History of the Lithuanian SSR” (1981–1988) contained a particularly significant amount of information on the events of 1926. There was even more ardent emphasis on the role of the Communist Party in fighting fascism than had been in the previous textbooks, while a photo of the monument to the four Communists executed at the end of 1926 decorated the cover of the 1984–1988 editions. The evaluation of the political situation in 1926, which had been formulated by the Communists at the end of 1926 right after the coup of 17 December and further developed up until World War II, was didactically adjusted in the period of 1957–1988, when the textbook The History of the Lithuanian SSR, published during the Communist regime, had to shape the political consciousness of the youth in the light of Soviet thinking, demonstrating the illegality of the previous state system. The author draws the conclusion that the textbooks published both during the Smetona rule and in the Soviet period reflected a one-sided and biased treatment of the developments in 1926. In order to present how the political situation of 1926 is described in the new original textbooks on the history of Lithuania published after 1990 would require a separate detailed analysis. [From the publication]