Termino "rusinimas" prasmės istorija (XIX a. 7-asis dešimtmetis)

LTNumalšinus 1863 m. sukilimą „krašto rusinimas“ tapo neatsiejama labai svarbia normatyvinės kalbos, lietusios Rusijos imperijos tautinę politiką Šiaurės vakarų, taip pat ir Pietvakarių krašte, dalimi. Tuo pat metu reikia pastebėti, kad valdininkai, skirtingai nuo publicistų, vengė apibūdinti vykdomą politiką kaip konkrečių kitataučių grupių „rusinimą“, nes šis terminas, kaip ir, pavyzdžiui, „lenkinimas“, rusiškame tautiniame diskurse turėjo neigiamas konotacijas. Pagal vyravusį istorinį kanoną, šis kraštas tiek istoriniu, tiek etniniu požiūriu buvo rusiškas, todėl biurokratija savo politiką buvo linkusi apibūdinti kaip istorinio teisingumo atstatymą. Vadinasi, norint išsiaiškinti tautinės politikos tikslus šiame krašte, nepakanka analizuoti vien oficialųjį bei viešąjį diskursus. Vis dėlto termino „rusinimas“ vartojimas viešajame diskurse, iš dalies ir valdininkų susirašinėjime, padeda atskleisti jo reikšmes. „Rusinimas“ anuo metu galėjo būti suprantamas įvairiai: kaip asimiliacija, akultūrizacija ar integracija. Šis terminas įvairių Šiaurės vakarų krašte nedominuojančių etninių grupių atveju dažnai turėdavo skirtingas prasmes: baltarusių atveju reiškė asimiliaciją, žydų – visų pirma politinę integraciją, o lietuvių ar latvių „rusinimas“ minėtas retai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Rusijos imperijos tautinė politika; "Rusinimas"; Sukilimai.

ENAfter the suppression of the 1863 Uprising, the “Russification of the region” became an inseparable and very important part of the normative language moulding the Russian Empire’s national policy in the Northwestern and the Southwestern Region. At the same time the officials, unlike the publicists, avoided characterizing the official policy as “Russification” of other nations, since this term, like, e.g., Polonization in the Russian national discourse, had negative connotations. According to the predominant historical canon, this region was Russian from both the historical and ethnic perspective, and therefore the bureaucracy was inclined to characterize its policy as the restoration of historical veracity. In other words, in order to ascertain the aims of the national policy in this region, analysis of the official and public discourses alone is not enough. Nevertheless, the use of the term “Russification” in public discourse and in part also in official correspondence allows revealing its meaning. “Russification” at that time could be understood in a variety of ways: as assimilation, acculturation, or integration. This term frequently had different meanings regarding various minor ethnic groups of the Northwestern Region: in the case of the Belarusians it frequently meant assimilation; regarding Jews, acculturation and integration; in case of the Poles, first of all political integration; but the Russification of Lithuanians or Latvians is rarely mentioned.