Kalbėtis su Donelaičiu

LTApie klasikus įprasta „kalbėti“, bet ne su jais kalbėtis – kalbinti, klausyti. Kalbėtis, kai nebekausto autoriteto svoris ir įvaizdžio slėgis, kai smalsu, nebaisu uždavinėti klausimus ir reikšti savo nuomonę, o ne tik pritarti. Straipsnyje mėginama su Donelaičiu pasikalbėti taip, kaip ramų vasaros vakarą kalbamės su tėvu ar savimi – neskubėdami, nesprausdami į išankstinius suvokimo rėmus, neapsimetinėdami ir nekompleksuodami. Nedarydami iš jo nei apriorinio stabo, nei pensininkų dainiaus, kalbėdamiesi atvirai ir žemiškai, leisdami prabilti ir viešumon sunkiau prasibraunančioms mintims – taip, kaip „Metuose“ leidžiama nevaržomai prabilti patiems veikėjams. Kalbėtis su Donelaičiu – tai ne tik aiškintis literatūrinius, etninius ar socialinius jo kūrybos ypatumus, bet ir girdėti amžinąjį būties ritmą, tikėti jo dūžių prasme. Kalbantis su Donelaičiu neįmanoma apeiti religinio matmens. Poeto Dievas priartintas prie žemės ir sutapatintas iš esmės su gamta, kosmine ir moraline tvarka. Kiekvieno pašnekesio gyvybę palaiko sąsajos su dabartimi, su tuo, kas svarbu čia ir dabar. Taip pat straipsnyje klausiama, kaip su Donelaičiu kalbėtis mokykloje. Kur sudominimo priemonės, nagrinėjimo metodai, didaktinės užduotys ir rekomendacijos, laiduojančios egzamino sėkmę? Deja, gyvas pašnekesys, kuriuo čia kliaujamasi, neturi sistemos ir griežtos metodikos. Tiesiog negali turėti, nes yra nukreiptas ne į mokyklinį, o į gyvenimo egzaminą. Mokyklinis Donelaičio pristatymas – tik ilgo pašnekesio pirmoji atkarpa, kurios sėkmė priklauso nuo mokytojo kūrybingumo.Reikšminiai žodžiai: Aksiologinis aspektas; Aktualumas; Amžinosios vertybės; Klasikinė literatūra ir klasikai; Kristijonas Donelaitis; Literatūros kanonas; Literatūros mokymo metodai; Literatūros tradicija; Recepcijos problema; Axiological aspect; Classical literature and classics; Eternal values; Kristijonas Donelaitis; Literary canon; Literature teaching methods; Reception; Tradition of literature.

ENIt is usual to talk about about classics, but not to talk with them. i.e. not to speak or listen to them. To talk when there is no weight of the authority and image, when one is curious and does not hesitate to ask questions or express own opinion, not simply accepting the opinion of others. In this article the author was trying to talk with Donelaitis in the way we talk to a parent or oneself on a calm summer evening, i.e. when we do not hurry, do not put anything into the pre-conceptual frames, we do not pretend and do not have any complexes, without making him an antecedent idol or the minstrel of the pensioners, speaking openly and naturally, allowing thoughts, which usually are not publicized, to be heard, just as characters of "Metai" ("The Seasons") themselves are allowed to speak freely. Talking with Donelaitis means not to only clarify literary, ethnic or social peculiarities of his works, but also to hear the eternal rhythm of being and to believe in the meaning of its strokes. When talking with Donelaitis, it is impossible to avoid the religious theme. The God of the poet is brought closer to the earth and is essentially identified with nature, and cosmic and moral order. The life of each talk is maintained by the interface with the present, with things that are important here and now. Also, the article includes question on how to talk with Donelaitis at school. Where are the tools, methods of analysis, didactic tasks and recommendations guaranteeing success in the exam? Unfortunately, vivid and trusted conversation does not have a system or strict methodology. And it cannot have these things because it is directed towards the exam of life, not the exam taken in schools. School presentation of Donelaitis is only the first section of a long conversation, the success of which depends on the creativity of the teacher.