Tarpkultūrinės edukacijos svarba rengiant pedagogus: teorinės įžvalgos

LTEuropos aukštojo mokslo erdvėje (EAME) vykstantis tarptautinimo procesas, harmonizuojantis nacionalines švietimo sistemas, aukštojo mokslo institucijas ir jose vykdomas studijų programas, iškelia tarpkultūriškai kompetentingų pedagogų, kalbančių viena ar keliomis užsienio kalbomis, gebančių gyventi, bendrauti ir dirbti su skirtingų įsitikinimų, vertybių, normų ir socialinio elgesio atstovais, rengimo būtinybę. Tarpkultūrinė edukacija, kurios objektu įvardijama asmens tarpkultūrinė komunikacinė kompetencija, buvo ir yra daugelio pasaulio ir Lietuvos mokslininkų, ypač edukologų, mokslinių interesų centre. Straipsnyje pateikiama tarpkultūrinės edukacijos, kaip tarpdisciplininio dalyko, siekinių, turinio ir jo įgyvendinimo interpretacijų apžvalga, nagrinėjami pedagogų ugdymo ypatumai, aptariami svarbiausi tarpkultūrinės edukacijos modeliai. Ypatingas dėmesys skiriamas profesorės Meilės Lukšienės įžvalgoms į švietimo, kaip tautos kultūros proceso dalies, indėlį siejant Lietuvos raidą su dinamiškos, mobilios, prisitaikančios, atviros įvairių kultūrų tradicijoms ir pokyčiams visuomenės kūrimo perspektyva. Aptariamas mokslininkės požiūris į švietimo sistemos, mokyklos ir mokytojo vaidmenis kuriant palankų klimatą dualaus piliečio, gebančio išlaikyti pusiausvyrą tarp savo tautos kultūros visumos ir atviro naujovių srautui, edukacijai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tarpkultūrinė edukacija; Tarpkultūrinė komunikacinė kompetencija; Tautinio tapatumo išsaugojimas; Atvirumas kitoms kultūroms; Intercultural education; Intercultural communicative competence; Strategies of developing ICC; Preservation of national identity; Openness to other cultures.