Lituanistinė ir politinė publicistika

LTOskaro Milašiaus kūryboje reikšmingą vietą užima lituanistinė ir politinė publicistika. Tai žurnaluose ir atskirais leidinėliais skelbti rašiniai apie lietuvių tautosaką kartu su dainų vertimais į prancūzų kalbą, liaudies meno, tradicijų ir papročių studijos, politiniai straipsniai, pratarmės, etnologiniai tyrimai. Savo kūrybos į „aukštąją“ ir „žemąją“ neskirsčiusiam rašytojui ši publicistika buvo ne mažiau svarbi negu grožiniai kūriniai ar metafiziniai veikalai. Šioje knygoje spausdinama lituanistinė ir politinė publicistika apima 20 Milašiaus kūrybos metų. Pirmieji rašiniai paskelbti besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui, paskutinysis - knygos pratarmė - likus porai mėnesių iki rašytojo mirties. Lituanistinę ir politinę Milašiaus publicistiką sieja mintis, kad lietuviai daugiau negu kitos tautos išsaugojo pagoniškos dvasios liekanų, arijiškų vertybių, su vėliau atėjusia krikščionybe sudariusių labai gyvybingą ir produktyvų junginį. Lietuvoje nemąžtantis senųjų kultų, tradicijų gyvybingumas - unikalus reiškinys Europoje. Išsaugotos papročių apraiškos savitai nuspalvina moderniosios Lietuvos kasdienybę. Milašiui rūpi vertybių tęstinumas, jų reikšmė dabartyje ir poveikis ateičiai. Jos ne tik padėjo atkurti nepriklausomybę XX a. pradžioje, bet ir užtikrins Lietuvai ir visai Europai šviesią ateitį. Lituanistinėje ir politinėje publicistikoje kuriamas „poetinis“ ir „politinis“ Lietuvos paveikslas primena romantizmo laikų „tautų pavasario“ vaizdinius. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais tai buvo nenauja, tiktai gerokai primiršta mintis. Tačiau rašytojo siūlomas protėvių šalies įvaizdis, jai deleguojamas vaidmuo pasižymi originalumu - Lietuvai skirtu mesianistiniu pašaukimu.