LTRecenzijoje analizuojama Algirdo Sabaliausko knyga „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 1980–2010 m.“ (Vilnius, 2012). Tai trečioji autoriaus knyga, pasakojanti apie XX ir XXI amžių sankirtos trijų pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbotyros darbus. Ją sudaro dvi geografiniu principu skiriamos dalys: pirmojoje aprašoma, kas lietuvių kalbininkų nuveikta pačioje Lietuvoje, antrojoje – kiek lietuvių kalba domimasi ir kiek ji tiriama užsienio šalyse. Daugiausia vietos skirta žymesnių lietuvių kalbos tyrėjų gyvenimui ir darbams aprašyti – kūrybinės mokslininkų biografijos išdėstytos chronologine seka. Dėl „biografiškos“ savo struktūros knyga šiek tiek primena savotišką enciklopedinį žinyną, parengtą itin patikimai ir kruopščiai. Pirmoji knygos dalis turi du bendresnio pobūdžio skyrelius: jos pradžioje pristatomi leksikografijos, terminologijos, gramatikos, dialektologijos ir onomastikos darbai, kurių dauguma yra kolektyviniai, o baigiamajame skyriuje apžvelgiami lietuvių kalbos istorijos ir įvairių sričių dabartinės kalbos tyrimai, taip pat darbai iš gretinamosios kalbotyros bei įvairūs bibliografiniai ir enciklopediniai leidiniai. Įdomiausi knygos puslapiai – lietuvių ir užsienio kalbininkų kūrybinės biografijos. Apibendrinamieji skyreliai yra menkiau pavykę. Tomui pritrūko atidesnio redaktorių žvilgsnio. Knygos turinys perteikia kruopščiai surinktus ir įtaigiai papasakotus faktus.Reikšminiai žodžiai: Algirdas Sabaliauskas; Lietuvių kalbos tyrimų istorija; Algirdas Sabaliauskas; Research history of Lithuanian.