Svetimieji ir savieji Simono Daukanto kalbos gryninimo strategijoje

LTStraipsnyje aptariamos Simono Daukanto pastangos gryninti lietuvių kalbą. Apžvelgiami Daukanto kalbos ar biografijos tyrėjų pastebėjimai. Teigiama, kad Daukantui pirmiausia rūpėjo politiniai kalbos įtvirtinimo aspektai, – kalbos grynumas turėjo įrodyti tautos savarankiškumą ir vertę. Kalbos suprantamumas, aiškumas, patogumas Daukantui nebuvo tiek svarbu, kiek kalbos grynumo eksplikavimas. Prioritetą Daukantas teikė fasadiniam demonstravimui, bet dėmesio pristigo kalbos funkcionavimui. Strateginis Daukanto rašomosios kalbos tikslas buvo įtvirtinti aukštą lietuvių kalbos statusą negimtakalbių sąmonėje (statuso planavimas), o kalbos kaip tinkamo įrankio ir priemonės kūrimas bei formavimas gimtakalbiams (korpuso planavimas) buvo mažiau svarbus. Antra vertus, Daukanto praktika remtis senaisiais lietuviškais raštais, rinktis latviškų ir prūsiškų žodžių, beatodairiškai kurti naujadarus sudarė ryškių komunikacijos trikdžių tiek jo amžininkams, tiek vėlesniems lietuvių kultūros veikėjams ir jo tekstų leidėjams. Nors ilgainiui daukantiška ideologija – kalbos statuso aukštinimas – davė rezultatų, bet Daukanto kalbos korpuso planavimo pastangos liko atmestos. Prioritetinė Daukanto leksikos gryninimo orientacija buvo demonstravimas svetimiesiems, skirtingai nuo vėlesnių XIX ir XX amžiaus normintojų – aušrininkų, varpininkų, Jono Jablonskio, Juozo Balčikonio ir kitų, – kurie kalbos gryninimo pastangas, priešingai, pirmiausia nutaikė į savus gimtakalbius vartotojus.Reikšminiai žodžiai: Simonas Daukantas; Kalbos grynumas; Simonas Daukantas; Language ​​purity.

ENThis article includes discussion on Simonas Daukantas efforts to purify Lithuanian language and review of findings published by Daukantas language or biography researchers. It is stated that firstly Daukantas was interested in political aspects of language fixation, i.e. purity of the language had to prove nation's independence and its value. To Daukantas intelligibility, clarity, and convenience of the language were less important than the explication of language purity. The priority was given to front demonstration; however, not enough attention was drawn to the functioning of the language. Strategic aim of Daukantas written language was to fix the high status of Lithuanian language in the minds of those to whom Lithuanian is not a mother tongue language (planning of the status), while establishment and formation of language as an adequate tool and mean for those to whom Lithuanian is a mother tongue language (planning of the body) were less important. On the other hand, Daukantas' practice to base on old Lithuanian papers, choose Latvian and Prussian words, and reckless establishment of new words had created serious communicational issues both to his contemporaries and Lithuanian culture characters including publishers of his texts in later times. Even though eventually Daukantas' ideology, i.e. promotion of language status began to bear fruit, efforts of Daukantas to plan language body were rejected. Differently from later promoters of standard Lithuanian language (i.e. members of Aušra and Varpas, Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, and others) in the XIX and XX centuries, who had directed their efforts in order to purify language towards users of mother tongue, priority given by Daukantas to the purification of lexis was a demonstration intended for foreigners.