LTXIX a. kilo susidomėjimas tautosaka, pradėta ją rinkti ir skelbti, tirti, formavosi naujos metodologijos. Straipsnyje ypatingas dėmesys skiriamas Jano Karlovičiaus ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimui, J. Karlovičiaus metodologijos teorijos apžvalgai bei praktiniam šios teorijos taikymui: J. Karlovičiaus 1871 ir 1888 metais rengtiems patarimams tautosakos rinkėjams bei M. Davainio-Silvestraičio užrašytų tautosakos kūrinių rankraščiams, kuriuose matyti šio lietuvių folkloro rinkėjo talentas – padavimų rengimas spaudai lenkų kalba išlaikant turinio ir originalaus lietuvių žodyno ypatybes. Tuometinės etnografinės ir literatūros draugijos (Rusijos geografų draugija (rus. Русское географическое общество), Lietuvių literatūros draugija (vok. Litauische litterarische Gesellschaft), Tautotyrininkų draugija (lenk. Towarzystwo Ludoznawcze) bei Lietuvių mokslo draugija) ne tik pripažino J. Karlovičiaus ir M. Davainio-Silvestraičio tyrimus, siūlomą metodologiją bei rinkinius, bet ir vykdė savo tyrimus lietuviškai kalbančiose vietovėse. Tiek J. Karlovičius, tiek M. Davainis-Silvestraitis su šiomis draugijomis bendradarbiavo arba tiesiog buvo susipažinę su jų darbe taikytais metodais bei pagrindinėmis tų tyrimų kryptimis. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Janas Karlovičius; Mečislovas Davainis-Silvestraitis; Etnolingvistika; Jan Karłowicz; Mečislovas Davainis-Silvestraitis; Contemporary folklore theory.
ENMy paper deals with the new research methodology that was emerging in late nineteenth and early twentieth century in the field of Lithuanian folklore. I pay particular attention to Jan Karłowicz and Mečislovas Davainis-Silvestraitis’ cooperation and to Karłowicz’s methodological revision of contemporary folklore theory and its practical application. I based my research on Karłowicz’s insights and suggestions, published in his folklore collections of 1871 and 1888, and on Davainis-Silvestraitis’ folklore manuscripts. The texts uncover the talent of these Lithuanian folklore collectors – they prepared volumes for publication in Polish but managed to preserve original features of Lithuanian lexicon. Ethnographic and literary societies of that time (Russian Geographical Society – Rus. Русское географическое общество; Lithuanian Literary Society–Ger. Litauische litterarische Gesellschaft; Society of Folklore Collectors–Pol. Towarzystwo Ludoznawcze; and Scientific Society of Lithuania, Lit. Lietuvos mokslo draugija) not only acclaimed Karłowicz and Davainis-Silvestraitis’ research, proposed methodology, and collections, they also carried out their own folklore research in Lithuanian speaking areas. Both Karłowicz and Davainis-Silvestraitis worked closely with these associations and were familiar with their methodology and main research directions. [From the publication]