Sutartinių sinkretizmas: giedojimo ir šokimo (žaidimo) būdų sąveikos tyrimai

LTSutartinės iš kitų muzikinio folkloro žanrų išsiskiria ypatingu sinkretizmu – judesių, giedojimo (kartais ir instrumentinio muzikavimo) ir poetinio teksto sinteze. Iš daugiau kaip 2 000 sutartinių užrašymų beveik šeštadalyje yra vienokia ar kitokia nuoroda apie sutartinių choreografiją. Giedant sutartines būta ne vien choreografinių, bet ir kitokių judesių (vaikščiojimo, darbo, apeiginių). Straipsnyje apibūdinami pagrindiniai sutartinių giedojimo ir šokimo (ar žaidimo) būdų sąveikos dėsningumai. Dažnai sutartinių atlikimas grindžiamas principu „kas negieda, tas nešoka“, todėl, tyrinėjant choreografines sutartines, jos pirmiausia suskirstytos į tris pagrindines grupes, besiskiriančias pagal giedojimo būdą: kanonines (trejines ir trejines keturiose), kontrapunktines (dvejines, dvejines keturiose ir keturines) ir maišytines sutartines (kapelijas). Choreografinių sutartinių tyrimai parodė, kad kai kurie skirtingiems giedojimo būdams priskiriamų sutartinių šokimo būdai yra labai artimi, trejinė sutartinė lengvai paverčiama keturine ir atvirkščiai. Iš nustatytų 20 šokimo (žaidimo) būdų tik 8 pasižymi ribotu dalyvių skaičiumi, dėl to suabejota teiginiu, kad sutartinių atlikėjų skaičius dažniausiai būdavęs nedidelis (3-4). Straipsnyje analizuojama, kaip giedama šokant daugiau atlikėjų, kaip šokama daugiabalsumui virtus dainavimu unisonu būryje. Išsamiai aprašomi 9 nauji sutartinių giedojimo būdai, išsiaiškinti tyrinėjant sutartinių choreografiją. Dalis tokių naujai išaiškintų giedojimo būdų pasižymi tuo, kad juose susilieja visiškai skirtingais laikomi sutartinių atlikimo tipai: trejinė ir keturinė; trejinė ir dvejinė; trejinė ir pakaitinė giesmė; trejinė ir vienbalsis atitarinys; vienbalsė daina ir maišytinė sutartinė. Taigi išryškėja ne tik skirtingų choreografinių, bet ir muzikinių ypatybių sąsajos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sinkretizmas; Judesių ir muzikos sąveika; Choreografinės sutartinės; Giedojimas; Šokimas; Syncretism; Dance and play interaction; Choreographic sutartinė; Singing; Dancing.

ENSutartinės (Lith. multi-part songs) differ from other musical folklore genres on their extraordinary syncretism – the synthesis of movements, singing (sometimes playing instruments) and poetic text. Approximately one-sixth of more than 2,000 sutartinės’ descriptions have references to their choreographic character. While singing they there used to be not only choreographic, but also some other movements involved (work, walking, etc.). In this article such sutartinės songs are analysed according to the regularity of the interaction of singing and dancing. Often the implementation of sutartinės is based on the principle “who does not sing, does not dance.” Due to the obvious interaction of music and movements, choreographic sutartinės are analysed by dividing them into three major groups in terms of the way of singing: canonic polyphonic sutartinės; contrapuntal polyphonic sutartinės; sutartinės kapelijos (or mixed sutartinės). Studies of the choreography have shown that the sutartinės of different singing ways share similar choreographic features and that a canonic polyphonic sutartinė can easily become a contrapuntal polyphonic sutartinė and otherwise. From 20 identified ways of dancing only eight show a limited number of dancers, therefore the conclusion that a number of sutartinė dancers was strictly small (3-4) raise doubts. This article analyzes how the sutartinė is sung when there are more performers, how people dance when the way of singing from polyphony turns into unison. Nine new different types of singing are presented that were discovered researching the choreographical features of the sutartinės. Part of those new types is characterized by the interflow of already known sutartinė types that are completely different from one another. Common features also exist between different types of singing, not only between different ways of dancing (playing). [From the publication]