Petro Gotlybo Milkaus prierašai rankraštiniame žodyne "Clavis Germanico-Lithvana"

LTStraipsnis tęsia rankraštinio žodyno „Clavis Germanico Lithvana“ (po 1680 metų, toliau – C) prierašų atribucijos temą, jau analizuotą „Archivum Lithuanicum“ 14 tome skelbtame straipsnyje „Friedricho Selle’s prierašai rankraštiniame žodyne Clavis Germanico Lithvana“. C prierašai yra vėlesni rankraštinio teksto sluoksniai, pasirodę, kai pagrindinis žodyno tekstas jau buvo užbaigtas. Juose randami ankstesnių savininkų ir / ar skaitytojų užrašai, jie identifikuojami pagal specifinę rašyseną ir dažnai skirtingą rašalo spalvą. Pagrindinis straipsnio tikslas – įrodyti, kad didžioji dalis prierašų (anksčiau identifikuotų kaip prierašai B) yra žinomo lietuvių raštijos darbuotojo, Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigo Petro Gotlybo Milkaus (Peter Gottlieb Mielcke, 1695-1753), kuris taip pat buvo religinių giesmių vertėjas ir pirmasis visos Biblijos lietuvių kalba vertėjas (Königsberg [lit. Karaliaučius], 1735). Autorė palygino šiuos žodyno prierašus su P. G. Milkaus pasirašytais autografais, saugomais Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybiniame archyve Berlyne, buvusio Prūsijos valstybės archyvo Karaliaučiuje fonduose. Rašto analizė patvirtino, kad B prierašai atlikti P. G. Milkaus ranka. Taigi, P. G. Milkus – pagrindinis C prierašų pildytojas (neskaitant paties žodyno sudarytojo), plėtęs ir žodyno makrostruktūrą, ir mikrostruktūrą. jo prierašai – vokiškos lemos, lietuviški atitikmenys, žodyno straipsniai, vokiški ir lietuviški iliustraciniai sakiniai, įvairaus pobūdžio nuorodos ir kt. – sudaro per 90 % žodyne esančių kitų asmenų įrašų.Prie jau žinomų P. G. Milkaus prierašų šaltinių – Friedricho Lankischo redaguotų Conrado Agricolos parengtų M. Lutherio Biblijos konkordancijų, Jono Rėzos „Psaltero Dovydo“ (1625), paties C, priskirtinas ir 1701 metų Naujasis testamentas. Ta aplinkybė, kad pildydamas žodyną P. G. Milkus nesinaudojo nei 1727 metų Naujuoju testamentu (QNT), nei 1728 metų Psalmynu (QPs), nei 1735 metų Biblija (QB), prie kurių taip intensyviai pats darbavosi, o rėmėsi ankstesniais šaltiniais, leidžia spėti, jog jo prierašai žodyne atsirado anksčiau nei QNT, QPs ir QB buvo išleisti ar net pradėti versti. Taigi 1727-uosius galima laikyti P. G. Milkaus prierašų žodyne terminus ad quem. Labiausiai tikėtina, kad P. G. Milkus pildė C dar studijuodamas Karaliaučiaus universitete ar dėstydamas tenykščiame lietuvių kalbos seminare. Žodyno rankraštį, kuris po C sudarytojo mirties liko privačiose kunigų ar bažnyčių bibliotekose greičiausiai Tilžės bažnytinėje apskrityje, P. G. Milkus galėjo gauti iš savo kraštiečių. Vėliau, darbuodamasis prie 1732 metų lietuviško giesmyno „Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos“ ir Senojo testamento vertimo į lietuvių kalbą, P. G. Milkus žodyną veikiausiai paskolino ar dovanojo bendradarbiui Želvos kunigui Kristijonui Štimeriui (Christian Stimehr, 1676-1750), giesmių ir biblijos vertėjui. Galimas dalykas, kad šis vokiečių-lietuvių kalbų žodynas pasitarnavo verčiant į lietuvių kalbą Bibliją. Ir tikriausiai būtent Štimeris žodyną padovanojo savo sūnui Kristijonui Frydrichui Štimeriui (Christian Friedrich stimehr, 1725–1765), kurio nuosavybę patvirtinantys įrašai išlikę abiejuose žodyno rankraščio tomuose. [...]. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Petras Gotlybas Milkus; Clavis Germanico-Lithvana; Peter Gottlieb Mielcke; Clavis Germanico-Lithvana.

ENArticle continues my research on the topic of authorship of inscriptions in the manuscript dictionary Clavis Germanico-Lithvana (abbreviated C; after 1680), which I began in my article “Friedrich Selle’s Inscriptions in the Manuscript Dictionary Clavis Germanico-Lithvana” (Archivum Lithuanicum, vol. 14). Inscriptions in C are the later layers of manuscript text that have appeared after the main dictionary text was completed. They encompass inscriptions by earlier owners and/or readers, and they are identifiable by specific handwritings and often by different ink color. The main goal of the article was to prove that the most ample group of inscriptions (in former research identified as the handwriting B) is to be attributed to the Lutheran Evangelical clergyman in Lithuania Minor Peter Gottlieb Mielcke (lit. Petras Gotlybas Milkus; b. 1695 in Tilsit [lit. Tilžė]; d. 1753 in Mehlkehmen [lit. Mielkiemis]), who also was a translator of certain religious hymns and books of the first published Lithuanian Bible (Königsberg [lit. Karaliaučius], 1735). I have compared the longhand of these particular inscriptions to the signed autographs of Mielcke that were found in Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz zu Berlin (which has preserved a certain part of Preussisches Staatsarchiv in Königsberg collections). Analysis of the longhand has confirmed that B inscriptions were made by Mielcke’s hand. Thus, Mielcke was the major supplementer of C text (after the dictionary compiler himself), he expanded its both macro- and microstructure. Mielcke’s inscriptions constitute over 90 percent of all additions in various hands to the initial text: dictionary entries, German entry-words and their Lithuanian equivalents, German and Lithuanian illustrative sentences, various references, etc.Beside the sources that were known as used for the B inscriptions (concordances of Luther’s Bible, edited by Friedrich Lankisch; Johannes Rehsa’s Psalteras Dowido; C itself), now we can attribute also the Lithuanian New Testament of 1701 to Mielcke’s hand. The circumstance that Mielcke employed neither the New Testament of 1727 (QNT), nor the Psalter of 1728 (QPs), nor the Bible of 1735 (QB), of which he was one of the editors (translated, read proofs, recopied drafts), but used only earlier sources, lets me assume that his inscriptions in C had occurred prior to the publication of QNT, QPs, and QB. Thus, it means that the 1727 (publication of QNT) might be considered the terminus ad quem of Mielcke’s inscriptions. Most probably Mielcke was working with the C manuscript while still studying in Königsberg University or teaching at its Lithuanian Language Seminar. After the death of an unknown compiler, the C manuscript could have been kept in private libraries of priests or churches in the Tilsit district. Mielcke could have obtained the C manuscript from the compiler himself or from his fellow Tilsitians. Later, while working on the Lithuanian Hymnal of 1732 and the Bible translation, Mielcke most probably gave the C dictionary to his collaborator, translator of Hymns and the Bible, the clergyman of Saalau (lit. Želva) Christian Stimehr (lit. Kristijonas Štimeris, 1676–1750). It is possible that this German–Lithuanian Dictionary served for the Lithuanian translation of the Bible. It must have been this Stimehr who donated the C manuscript to his son Christian Friedrich Stimehr (lit. Kristijonas Frydrichas Štimeris, 1725–1765), since there are inscriptions of the son’s ownership in both volumes of C. [...]. [From the publication]