Semiotinės muzikos atlikimo meno teorijos link: reikšmingosios sąvokos, modeliai ir perspektyvos

LTŽvelgiant semiotiškai, muzikos atlikimas yra suvokiamas kaip komunikacijos modelis: jame siunčiami ar įkūnijami užkoduoti pranešimai, kurių reikšmės gavėjų suvokiamos ir iškoduojamos. Antai teatro ar operos atlikimuose, kurie semiotikų jau senokai analizuojami, reikšmė užšifruojama ir perteikiama įvairiomis spektaklio sistemomis: scenografija, apšvietimu, kostiumų dizainu, muzika ir t. t. Šalia to, prasmių kupiną ir sudėtingą signifikaciją šiems atlikimams suteikia patys atlikėjai-aktoriai – jų kūnai, veiksmai, interpretacija. Visa tai galima pritaikyti ir muzikos atlikėjų menui: mąstant apie jį vien kaip apie muzikinės partitūros realizavimą, neįvertinamas potencialus jo semiozės sudėtingumas. Straipsnyje pateikiami keli semiotinės atlikimo meno teorijos modeliai, leidžiantys analizuoti muzikos atlikėjų veiklą remiantis jų generuojamais ir siunčiamais muzikiniais, kultūriniais ir socialiniais pranešimais. Metodologiniu požiūriu čia naudojamasi reikšmingiausiais muzikos semiotikos analitiniais įrankiais – tokiais kaip Gino Stefani muzikinės kompetencijos teorija, kai kuriais Eero Tarasti egzistencinės semiotikos aspektais – ir autorės originaliomis formuluotėmis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Muzikos atlikimo menas; Interpretacija; Semiotika; Atlikimo studijos; Musical performance art; Interpretation; Semiotics; Performance studies.

ENSeeing it from the semiotic perspective, musical performance is understood as a communication model in which a series of coded messages are sent or enacted and their meanings received or decoded. For example, in a theatre or opera performance, which have been for a long time subject to semiotic analysis, the meaning is encoded and transmitted through the various systems of staging, such as sets, lighting, costume, music, etc. In addition, rich and complex significations are provided by the performers/actors themselves, their bodies, actions and interpretive choices. All this can be said about the art of music performers as well, and, if we think of a musical performance as a mere actualization of a musical score, we obviously underline the potential density of its semiosis. The article aims at presenting some possible model of a semiotic theory of musical performance art that would enable an analysis of the activity of musical performers based on the musical, cultural, and social messages generated and sent by them. From the methodological point of view, the core of the present analysis consists in the application (sometimes adaptation) of some important models produced within musical semiotics, such as Gino Stefani’s theory of musical competence, certain aspects of Eero Tarasti’s existential semiotics, plus the addition of the author’s own formulations. [From the publication]