Lietuvių vienaskaitos pirmojo ir antrojo asmens klitinių įvardžių formos XVI a. raštuose

LTStraipsnyje analizuojamos XVI a. šaltiniuose užfiksuotos klitinių įvardžių formos. Tyrimui naudoti parametrai, pagal kuriuos galima sistemiškai analizuoti medžiagą (pvz.: Aikhenvald 2002; Vos, Veselovská 1999). Vienas iš tikslų – nustatyti klitinio įvardžio poziciją žodžio, prie kurio jis šlyja (toliau – šeimininko), atžvilgiu ir poziciją sakinyje. Dažnai klitinio įvardžio pozicija sakinyje priklauso ir nuo to, prie kokios gramatinės formos jis šlyja. Pasirinkti klitinių įvardžių identifikavimo ir apibūdinimo kriterijai leidžia sistemiškai įvertinti klitinių įvardžių formas XVI a. lietuvių kalbos tekstuose. Tyrimo rezultatai rodo, kad 87,8 procentai formų galimi vertinti kaip prie veiksmažodžio šlyjančios klitinių įvardžių formos. Pažymėtina, kad 11 % atvejų veiksmažodžio forma, prie kurios šlyja klitinis įvardis, nėra pirmasis kirčiuotas klauzos žodis. Pastebėta, kad slavų kalbose egzistuoja prieštara tarp dviejų tendencijų: laikomasi Wackernagelio dėsnio arba antrosios pozicijos sakinyje ir pozicijos, priklausomos nuo šeimininko gramatinės klasės. Jei klitiniai įvardžiai neužima antrosios pozicijos, jie beveik visada eina po veiksmažodžio (Gribble 1988, 194-195). Manoma, kad senoji bažnytinė slavų kalba tradiciškai paiso Wackernagelio dėsnio (Lunt 2001, 77), tačiau aiškiai rodo ir klitinių įvardžių polinkį eiti greta veiksmažodžio (Migdalski 2006, 167-169). Panašiai, kaip ir slavų kalbose, XVI a. lietuvių kalbos senuosiuose raštuose klitiniai įvardžiai rodo stiprią tendenciją eiti greta veiksmažodžio lyčių, nors yra atvejų, kurie galimi vertinti ir kaip einantys Wackernagelio pozicijoje. [parengta pagal anglišką santrauką]Reikšminiai žodžiai: Senieji raštai; Įvardis; Klitikai; Old writings; Pronoun; Clitics.

ENArticle analyzes the forms of the personal pronominal clitics in the 16th century Lithuanian texts in accordance with some criteria identifying and characterizing clitics (e. g. Aikhenvald 2002; Vos, Veselovská 1999). One of the aims is to define the position of clitics in relation to their host as well as their position in a clause. The position of personal pronominal clitics also often depends on their host‘s grammatical form. The criteria chosen to identify and characterize clitics allow to evaluate the personal pronominal clitics in Lithuanian texts of the 16th century systematically. The results show a high rate of personal pronominal clitics attached to the first accented word of a clause, which is a verb (87.8 %). It has to be mentioned that 11 % of the cases show personal pronominal clitics attaching to a verb which is not the first accented word of a clause. It has been noted that the Slavic languages exhibit a tension between two tendencies: to observe Wackernagel’s Law and hold the second position in a sentence / clause; and to follow the word to which they relate most closely. Personal pronominal clitics, if they are not in the second position, almost always occur after a verb (Gribble 1988, 194–195). Old Church Slavonic is considered to be a language which has traditionally been analyzed as a language obeying Wackernagel’s Law (Lunt 2001, 77), however, it shows a clear tendency of pronominal clitics to stay adjacent to a verb (Migdalski 2006, 167–169). The same phenomenon is observed in Old Lithuanian – although the pronominal clitics in the Old Lithuanian texts are considered to be enclitics (Zinkevičius 1981, 49), i. e. obeying the Wackernagel’s Law and holding the second position in a sentence, it should be noted that most of the pronominal clitics tend to stay adjacent to a verb, even if the verb is not the first word of a clause. [From the publication]