The Origins of Balto-Slavic accentual mobility

LTVedų kalboje išlikusi kirčiavimo sistema, kurią galima suponuoti ir indoeuropiečių prokalbei. Įvairios siūlomos taisyklės, dėl kurių turėjęs susiformuoti baltų ir slavų kalbų kirčio mobilumas, yra perteklinės, jei analizė remiama griežtu indoeuropiečių vardažodžio linksniavimo sistemos lyginimu. Tarp baltiškojo ir slaviškojo kirčio mobilumo esama esminio skirtumo: baltų kalbose kirtis šokinėja tarp žodžio šaknies ir galūnės, o slavų – tarp pradinio ir galinio frazės (įskaitant klitikus) skiemens. Priegaidžių opozicijos atsiradimas slavų kalbose yra vėlesnis nei akcentinio mobilumo apibendrinimas o kamieno vyriškosios giminės žodžiuose su neakūtiniu šaknies balsiu. Dėl kontaktų su fiksuotą žodžio pradžios kirtį turinčios kalbos vartotojais susiformavęs žodžio pradžios aukštas tonas, kuris tam tikromis aplinkybėmis pakeitęs ankstesnį aukštą toną arba leidęs atsirasti formoms su dviem aukštais tonais. Niekada neatsiradę formų tik su žemais tonais, kokios atsirado Vedų kalboje tam tikromis sintaksinėmis aplinkybėmis arba Kioto japonų kalboje dėl kirčio atitraukimo. Pastarasis procesas gali būti lyginamas su „nekirčiuotų“ žodžių formų atsiradimu slavų kalbose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vedų kalba; Kirčiavimas; Baltų-slavų kalbos; Vedic language; Balto-Slavic language; Accentuation.