VLIK'as ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje : Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai

LTLietuvių išeivija ilgus sovietinės okupacijos metus aktyviai veikė Lietuvos labui, atstovavo lietuvių tautai laisvajame pasaulyje, o jos politinės organizacijos nenuilstamai kėlė Lietuvos laisvės bylą Vakaruose. Emigracijoje po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos diplomatinė tarnyba (teisingiau, jos likučiai užsienyje) visus okupacijos metus išliko savarankiška valstybės tęstinumą simbolizuojanti nepriklausomos Lietuvos institucija. Greta Diplomatinės tarnybos išeivijoje 1945 m. buvo atkurtas ir Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK'as), laikęs save lietuvių tautos krašte atstovu ir aukščiausiu politiniu autoritetu užsienyje, ilgus metus pretendavęs į egzilinės Lietuvos vyriausybės statusą. Šių dviejų svarbiausių užsienyje veikusių lietuviškų institucijų susidūrimas buvo neišvengiamas, o jų nesutarimai daugeliui metų suskaldė politines lietuvių jėgas ir kenkė vieningai veiklai. Berno ir Paryžiaus konferencijos (dažnai vadinamos Lietuvių tautos reikalams vadovaujančių veiksnių pirmoji ir antroji konferencija), kurių protokolai publikuojami šioje knygoje, buvo pirmieji bandymai susitarti ir suderinti šių dviejų skirtingų politinių veiksnių veiklą bei tarpusavio santykius bendram reikalui. Šios konferencijos buvo lyg "kertinis akmuo", išryškinęs abiejų pusių nesutarimų priežastis, atskleidęs skirtumus ir lėmęs tolesnius LDT ir VLIK'o santykius. Žinoma, tai nebuvo vieninteliai LDT ir VLIK'o pasitarimai, - panašūs vyko ir vėliau, tačiau pastarieji jau neturėjo tokios reikšmės ir įtakos, kaip šios pirmosios konferencijos.Reikšminiai žodžiai: VLIK; As; Diplomatija; Lietuvių išeivija.

ENDuring the long years of the Soviet occupation Lithuanian expatriates acted for the good of Lithuania and represented the Lithuanian nation in the free world and its political organizations tirelessly raised the case of freedom of Lithuania in the West. The Diplomatic Office of Lithuania (i. e. its remnants), which found itself in emigration after the WWII remained a self-sufficient institution of the independent Lithuania, symbolizing the continuation of the state during the entire period of occupation. Apart from the Diplomatic Office, in 1945 the Chief Committee for Liberation of Lithuania was reinstated in expatriation. The Committee considered itself the highest political representative of the Lithuanian nation abroad, for long years it claimed its positions to the status of the exile government of Lithuania. The conflict between the said two most important Lithuanian institutions abroad was unavoidable and their differences divided the political Lithuanian forces and hindered the united activities for many years. The conferences, held in Bern and in Paris (frequently called the first and the second conferences of the forces, leading the issues of the Lithuanian nation), the protocols of which are published in the book, were the first attempts to reach an agreement and coordinate the activities and mutual relations of the said two different political forces for the common goal. The said conferences were the milestones, which highlighted the reasons for the conflicts between the two parties, revealed their differences and determined the future relations between the Diplomatic Office and the Chief Committee for Liberation of Lithuania. Truth be told, the conferences were not the only two meetings of the two parties, similar meetings were also held later, however they did not have such significance and influence as the first two conferences.