Archetipas muzikologijos akiratyje

LTArchetipas iškyla XX a. filosofinėje mintyje kaip itin svarbi, paradigminė figūra, dimensinė praeities, dabarties ir ateities jungtis. Atsiremiant į S. Freudo ir C. G. Jungo psichoanalizės teorijas, o ypač į pastarojo apčiuoptą gelminės psichologijos poveikį meno kūrybai, archetipo samprata vis dažniau pasitelkiama ir menotyroje. Ji padeda gilinantis į meno kūrybos idėjų motyvaciją ir šaltinius, jų gelminių archeologinių sluoksnių atvėrimą. Muzikologija čia turi daug galimybių: pažvelgti į archetipą kaip į universaliją, pasaulėkūros procesų modelį (Karbusicky, Mâche), pažvelgti iš psichoanalitinės „archeteologijos“ perspektyvos – kaip į mito simbolį, dramatinį žmonijos istorijos posūkio gestą, prisikėlimo signalą (Mâche, Kutavičius), kaip į gamtos, kosmoso ir žmonijos procesų demiurgą ir kaip į muzikinės dramaturgijos modelį – kanoną, „amžiną ratą“, nuo kurio kartojimųsi prasideda universali kaitos sekvencija, kūrybos paradigma (Kutavičius, Pärt). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Archetipas; Baltijos šalys (Baltic states); Folklorizmas; Jungas; Karbusichy; Kutavičius; Mache; Minimalizmas; Muzikologija; Vaizdiniai; Archetype; Baltic nations; Folklorizm; Images; Jung; Karbusichy; Kutavičius; Mache; Minimalism; Musicology.

ENThe archetype rises in the philosophical ideas of the XX c. as an especially important paradigmatic dimensional connection of the past, nowadays and future. According to I. Froud and C. G. Jung’s theories of psychoanalysis, and especially the influence of depth psychology on the creation of art, the conception of archetype is more often evoked in art study. It helps to go deeper into the motivation and into the resources of the creation of artistic ideas. It opens the depth of their archaeological layers. Musicology here has got many possibilities: to look at the archetype as a universal, the model of the process of world formation (Karbusicky, Mache), to look from the perspective of psychoanalytical "archaetology" – as the symbol of myth, dramatic gesture of the turn of the history of humanity, the signal of the rise (Maché, Kutavičius), as the demiurge of nature, cosmos and human processes and as the model of musical dramaturgy – canon, "eternal circle", from the repetitions of which there begins the universal sequence of the fluctuation, the paradigm of creation (Kutavičius, Pärt). [From the publication]