Esantis ir subjekto tapatybės problema
LTStraipsnyje mėginama naujaip pažvelgti į klasikinę būties problemą. Daroma prielaida, kad sinoptinis antikinis filosofavimas vis dėlto numano subjektą, todėl būties teorinio temizavimo siekis siejamas su šio subjekto intencionalumu. Remiantis Hėrakleito aforizmais, rekonstruojamas antikos žmogaus egzistencijos problemiškumas, t. y. konstatuojama, kad jo buvojimo būdas yra nesuderinamas su to paties matą eksploatuojančio mąstymo numatoma jo tapatybės prielaida. Konstatavus, kad antikos filosofavimo subjektas nedisponuoja dekartiškąja cogito atrama mąstyme, daroma išvada, kad šis subjektas savo tapatybės prielaidų turi ieškoti anapus savęs. Visumiškame mąstyme griežtai neskiriant mąstymo ir vaizduotės, todėl (loginę) tapatybę siejant su (dalykiniu) pastovumu, subjekto tapatybės paieška įgyja ontologizavimo pobūdį, t. y. subjektas provokuojamas mąstyti išliekančią esybę – (griežtąja šio žodžio reikšme) esantį. Parodoma, kad parmenidiškąjį esantį galima traktuoti kaip autonomišką teorinį darinį, kuris susikonstruoja mėginant teoriškai asimiliuoti Ksenofano vienatinį dievą. Tarus, kad Parmenidas ir Platonas apmąsto tą patį esantį, konstatuojama, jog abu klasikai nurodo skirtingas esantį steigiančias vertybes. Platono „Politėja“ traktuojama kaip mėginimas išspręsti filosofavimo subjekto vertybinio žvairavimo problemą tiesiog pajungiant teisingumą gėriui. Nustačius esančio dvejopą vertybinę konstituciją, daroma išvada, kad esantis numato dvi apibrėžtis. Straipsnis užbaigiamas svarstymais apie dvejopa esančio apibrėžtimi pamatuotus žmogaus socialinio įsitikrinimo būdus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Esantis; Gėris; Intencionalumas; Internacionalumas; Subjektas; Tapatumas; Tapatybė; Teisingumas; Good; Identity; Intentionality; Internationality; Justice; Subject; The being; The good.
ENIn this paper, an attempt is made to take a new look at the classical problem of being. It is assumed that sinoptical ancient philosophizing, nevertheless, presumes its subject, therefore the objective of this philosophizing is associated with intentionality of the subject. Referring to Heraclitus’ aphorisms, the problematic character of human existence is identified, i.e. it is stated that the mode of this existence is incompatible with the logic nature of thinking that exploits the measure of the same. Having noted that the ancient subject lacks cogito – the descartian support of thinking – it is concluded that the premises of the identity of the subject must lie outside thereof. While the synoptical thinking does not separate thinking from imagination, it, therefore, associates the (logical) identity of an entity with (its) stability; thus a search of the identity of the subject acquires the way of ontologization, i.e. the subject is provoked to presume enduring entity – the being in its most exacting manner. It is demonstrated that the Parmenidian being could be treated as an autonomous theoretical construct which emerges in an attempt to theoretically assimilate Xenophanian God. Presuming that Parmenides and Plato contemplate the same being, it is argued here that both the classics refer to different founding values for the being. Plato’s "The Republic" is viewed as an attempt to solve the problem of the crisscrossed values by simply subjugating justice for the sake of the good. Upon revealing the dual value constitution of the being, it is concluded that the being entails two definitions. The article ends with contemplations about the ways of the social assurance of a human based upon the dual definition of the being. [From the publication]
