Stosunki etniczne w społeczeństwie miejskim Wilna 1939-1944
LTRemiantis publikuotais šaltiniais ir archyviniais dokumentais bei istorikų darbais pateikiamas apibendrintas etninių santykių vaizdas Vilniaus mieste 1939–1944 m. T. y. išskirtas tas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis, kai Vilnių 1939 m. rugsėjį buvo užėmusi Sovietų Sąjungą, po to 1939 m. spalį perdavė Lietuvai, kurią okupavo 1940 m. birželio viduryje, tačiau 1941 m. birželio 24 d. Vilnių užėmė nacių Vokietijos kariuomenė, kuri Vilniuje išsilaikė iki 1944 m. liepos mėnesio, kai miestą vėl užėmė sovietinė kariuomenė, išvaduodama nuo vokiečių okupacijos. Išvadavimo operacijoje kaip sovietinės kariuomenės sąjungininkai dalyvavo ir 1943 m. susikūrusios lenkų pogrindžio Armija Krajova daliniai, tačiau jie greitai po to sovietinių jėgos struktūrų buvo internuoti. Šių audringų permainų laikotarpiu etniniai santykiai Vilniuje, kuriame lenkai, o taip pat ir žydai (iki vokiečių okupacijos) dominavo, buvo įtempti, lydimi konfliktų ir dramų. Straipsnyje daugiausiai vietos skiriama lenkų ir lietuvių santykiams, tačiau aptariami ir lenkų–žydų, lietuvių–žydų; lenkų–sovietų; žydų–sovietų santykiai, yra paminėta ir baltarusių padėtis. Glaustai aptariama vokiečių okupantų vykdyta žydų eksterminacijos politika, kuri realizuota lietuvių kolaborantų rankomis. Vokiečių okupantų politika lietuvių ir lenkų atžvilgiu Vilniuje apibūdinama kaip paremta principu "skaldyk ir valdyk", tačiau lenkus vokiečiai laikė pavojingesniais priešininkais už lietuvius. Išvijus vokiečius 1944 m. miestas nebuvo gražintas Lenkijai, o tapo Lietuvos SSR sostine, kas reiškė naujo etapo pradžią Vilniaus istorijoje.
