LTDarbe nagrinėjami ekspresionizmo atgarsiai Vydūno dramaturgijoje. Atskleidžiama, kad ekspresionistinė dramaturgija kilo iš neoromantinės, simbolistinės dramaturgijos, tačiau ekspresionistų dėmesio objektas nebebuvo praeitis, o dabartis, taip pat ateities vizijos. Pažymima, kad ekspresionistai tikėjo žmogaus tobulėjimo galimybe, tuo, kad žmonės gali patys keistis, tobulindami savo dvasinį pasaulį, ir tuo, kad šis dvasinis tobulėjimas galėtų turėti teigiamos įtakos pasaulio likimui. Pabrėždama, kad kritikai neįžvelgė Vydūno kūryboje ekspresionizmo momentų, autorė kvestionuoja šį požiūrį, atskleisdama Vydūno dramų herojų charakterius, kurie artimi ekspresionizmo idėjoms. Konstatuojama, kad Vydūnas kūrė herojus, kurie simbolizavo amžinąsias vertybes, o socialines ir politines problemas pajungdavo dvasinio žmogaus tobulėjimo idėjai. Teigiama, kad su ekspresionizmo dramaturgija Vydūną sieja ir taikios žmonijos ateities vizija. Konstatuojama, kad ekspresionistinėse dramose labai populiarus „tėvo-sūnaus” konfliktas, Vydūno kūryboje modifikuojamas į kartų konfliktą. Atskleidžiami ekspresionizmo momentai Vydūno dramose „Jūrų varpai“, „Vergai ir dykiai“, „Pasaulio gaisras“. Konstatuojama, kad Vydūnas dramą laikė žanru, galinčiu suvienyti ir išlaisvinti žmoniją, o nagrinėtose dramose buvo kuriamas naujas civilizacijos įsigalėjimo ir žlugimo ciklas, pabaigoje suteikiantis viltį, jog po didžiulių kataklizmų gims naujas žmogus, o kartu atgims ir žmonija.Reikšminiai žodžiai: Drama; Dramos; Ekspresionizmas; G. Kaiser; Tapatybė; Vidūnas; Vokietija (Germany); Vydūnas (Wilhelm Storost; Vilhelmas Storostas, Storosta); Žmonijos atgimimas; Drama pieces; Ekspresionismus; Expresionism; G. Kaiser; German; Human revival; Lithuania; Play; Vidūnas; Vydūnas.