LTŠiuolaikinis žmogus nuodėmę, atgailą bei sutaikinimą dažniausiai supranta perdėm individualistiškai. Šie dalykai jam atrodo liečiantys tik jį asmeniškai ir Dievą, o aplinkiniams nesą reikalo kištis ar kaip nors įsitraukti bei paveikti procesą, kai nuodėmė yra atpažįstama, išpažįstama bei įvyksta susitaikinimas su Dievu. Kartais čia net eliminuojamas Bažnyčios vaidmuo. Tenka išgirsti sakant: „Kad galėčiau susitaikyti su Dievu, man nereikia jokių tarpininkų, - asmeniškai su juo pasikalbu ir jo atsiprašau". Pripažintina, tokiam sampratos susiformavimui nemaža įtakos turėjo bendra mūsų laikų tendencija, kai vis labiau iškeliamas paskiro individo nepriklausomumas, jam pačiam tampant sau pakankamu. Žinoma, įtakos turėjo ir ilgaamžė bažnytinės atgailos šventimo formos tradicija, visų pirma VI a. įvykęs perėjimas nuo viešos ir vienkartinės prie slaptos ir daugkartinės atgailos. Bažnytinės tikinčiųjų bendruomenės vaidmuo atgailos procese sulig kiekvienu amžiumi vis menkėjo, o pati atgaila pamažu virto kunigui atliekama išpažintimi bei jo paskirtais atgailos darbais. Ši tendencija dar buvo sustiprinta ir Bažnyčios moralinio mokymo pokyčių: maždaug nuo XIII a. Europoje vis labiau skleidėsi individualizmas, iš dalies paveikęs ir moralinį skelbimą. Antai pažvelkime į klasikinį vadinamosios "devotio moderna" dokumentą — Tomo Kempiečio "Kristaus sekimą". Šios knygos vaizduojamas pamaldusis Jėzaus mokinys sielos ramybės ieško nesijausdamas esąs kartu su kitais atsakingas už socialinį, kultūrinį, ekonominį ir politinį visuomenės gyvenimą. [Iš teksto, p. 313-314]Reikšminiai žodžiai: Atgaila; Atgailos sakramentas; Bažnyčia; Bažnyčios moralinis mokymas; Ekleziologija; Išpažintis; Jėzus; Liturgija; Pastoracija; Sielovada; Sutaikinimas; Tikėjimas; Vatikano II Susirinkimas; Breastfeeding; Church; Contrition; Ecclesiology; Faith; Jesus; Liturgy; Pastoral; Reconciliation; Repentance; Sacrament of Penance; Second Vatican Council; The Church's moral teaching; The church.