Ekumenizmas Lietuvoje

LTStraipsnio tikslas – apžvelgti ekumeninių santykių raidą Lietuvoje XX amžiuje. Nepaisant to, kad Lietuvoje veikia Biblijos draugija, rengiami ekumeniniai susitikimai, tačiau trūksta nuoseklesnio ekumeninio bendravimo ir jo galimybių refleksijos. Priežastys glūdi istorijoje, kuri atveria galimybes ekumeninį tarpusavio supratimą plėtoti remiantis patirtimi. Darbe analizuojama religinių bendruomenių ir Bažnyčios ekumenos padėtis prieškario ir sovietiniais laikais. Atskleidžiama, kad Taikos kongresai, rengti Rytų Europos šalyse 7–8 dešimtmečiais buvo sovietinio imperializmo produktas, jais siekta Bažnyčių struktūroms pritaikyti partinių suvažiavimų modelį ir jas politizuoti. Stengtasi, kad visuomenė imtų suvokti religiją vien kaip kultūrinį reiškinį, ir net Evangelija versta sovietinės propagandos ginklu. Kitos problemos iškilo atgavus Nepriklausomybę: įtampos tarp konfesijų priežastimi tapo nekilnojamojo turto grąžinimo klausimai, atgautoji religinė laisvė, teisėkūra. Vis dėlto religijų dialogo patirties būta sovietiniais metais, nemažai ekumeninių iniciatyvų iškyla ir nepriklausomoje Lietuvoje. Maldose už krikščionių vienybę dalyvauja ir tradicinės, ir netradicinės krikščioniškosios bendruomenės. Intensyvios patirties gausa pasižymi paprastos bendruomenių iniciatyvos. Sėkmė lydi Lietuvos Biblijos draugiją, kuri buvo įkurta septynių krikščionių Bažnyčių iniciatyva. Ekumenizmo tema pastaruoju metu nuolat plėtojama spaudoje. Tačiau sielovados vaisiams sunokinti reiktų kryptingesnio darbo ir palaikymo.Reikšminiai žodžiai: Vaclovas Aliulis; Baptistai; Biblijos draugija; Ekumenizmas; Katalikų bažnyčia; Liuteronizmas; Protestantizmas; Stačiatikybė; Tėvas Stanislovas; Aliulis, Vaclovas; Baptists; Bible Society; Catholic Church; Ecumenism; Father Stanislovas; Lutheranism; Orthodoxy; Protestantism.

ENThe aim of the article is to review the development of ecumenical relations in Lithuania in the 20th century. Despite the fact that the Bible Society operates in Lithuania and the ecumenical meetings are held, there is a lack of more coherent reflection on ecumenical communication and its possibilities. The reasons lie in history, which opens up opportunities for the development of ecumenical mutual understanding based on experience. The work analyses the situation of religious communities and the ecumenical church in the pre-war and the Soviet times. It is revealed that the peace congresses, organized in the Eastern European countries in the 1960s and 1970s, was a product of Soviet imperialism, and aimed at adapting the structures of the churches to the model of party congresses and politicizing them. It was attempted to make society perceive religion as a cultural phenomenon, and even the Gospel was turned into a weapon of Soviet propaganda. Other problems arose after the regaining of Independence: the tension between the confessions was caused by the issues of returning immovable property, regained religious freedom, and legislation. Nevertheless, the experience of the dialogue of religions existed during the Soviet era, and a number of ecumenical initiatives also arose in the independent Lithuania. In the prayers for the unity of Christians, both traditional and non-traditional Christian communities are involved. The abundance of intensive experience is characterized by simple community initiatives. The success accompanies the Bible Society of Lithuania, which was founded based on the initiative of seven Christian Churches. Recently the topic of ecumenism has been constantly developed in the press. However, in order to get the results from the soul guidance, one needs more targeted work and support.