LTStraipsnyje analizuojama holokausto atminties recepcija Lietuvoje. Holokaustas yra pats kruviniausias Lietuvos istorijos puslapis. Jo minėjimas Lietuvoje prasidėjo 1944 m., kuomet buvo įkurtas Žydų muziejus ir radosi memorialai įvairiose žydų žudynių vietose (žymiausi - Panerių ir Devinto forto). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. buvo atkurtas Žydų muziejus, įvairiose vietose kuriamos ekspozicijos skirtos holokausto tragedijai atminti, tvarkomi žydų kapai, registruojamos žudynių vietos ir kitos iniciatyvos. Iki 1990 m. Lietuvoje dominavo trys požiūriai į holokaustą: sovietinis, Vakarų ir lietuviška perspektyva, kurią suformavo diaspora. Pastaroji atmetė bet kokį lietuvių kaltės pripažinimą. Po 1990 m. pagrindinis lietuvių dėmesys buvo sutelktas sovietų okupacijai ir pokario įvykiams, o holokausto tema, ypač lietuvių kolaboravimo su naciais, buvo nustumta į šalį. Visgi jauni istorikai pradėjo gvildenti šią jautrią temą - 1995 m. apginta pirmoji disertacija šia tema, pradėtos organizuoti mokslinės konferencijos, pradėti ir kiti Lietuvos žydų istorijos tyrimai. Nors daug pasistūmėta, tačiau holokaustas dar netapo lietuvių tautos istorinė atminties dalimi. Tam reikia pripažinti žydų gyvenimą ir kultūrą kaip Lietuvos istorijos dalį, holokaustą laikyti svarbiausiu modernios Lietuvos istorijos įvykiu ir būtina nuodugni Lietuvos žmonių elgesio holokausto metu analizė. Svarbu, kad tai nereikalauja atmesti lietuvių istorinės patirties.Reikšminiai žodžiai: Antisemitizmas; Holokaustas; Istorinė vaizduotė; Išeivija; Kolektyvinė atmintis; Lietuvos išeiviai; Paneriai, devintas fortas; Sovietinė Lietuva; Sovietų karo nusikaltimai; Šoa; Žydai, Holokaustas, Lietuva, atminties politika; Anti-semitism; Collective memory; Emigration; Historical imagination; Holocaust; Jews, Holocaust, Lithuania, memory policy; Lithuanian diaspora; Ninth Fort; Paneriai (Ponary); Shoah; Soviet Lithuania; Soviet war crimes.
ENThe article analyses the reception of memory of the Holocaust in Lithuania. The Holocaust is the bloodiest page of Lithuanian history. Its commemoration began in Lithuania in 1944 when the Jewish Museum was established and memorials emerged in various places of massacre of Jews (most notably Paneriai and the Ninth Fort). In 1991, after Lithuania regained its independence, the Jewish Museum was restored, exhibitions dedicated to the Holocaust tragedy were erected in various places, Jewish graves were administered, massacre sites were registered and other initiatives were taken. Until 1990 Lithuania was dominated by three approaches to the Holocaust: the Soviet, Western and Lithuanian perspective, which was shaped by the diaspora. The latter rejected any recognition of the fault of the Lithuanians. After 1990, the main attention of Lithuanians was concentrated on the Soviet occupation and post-war events, and the theme of the Holocaust, especially the Lithuanian collaboration with the Nazis, was pushed away. However, young historians began to tackle this sensitive topic: in 1995 the first thesis on this topic was defended, scientific conferences began to be organized, and other studies of Jewish history of Lithuania originated. Although much progress has been made, the Holocaust has not yet become a part of the historical memory of the Lithuanian nation. Therefore, it is necessary to recognize the life and culture of the Jews as part of the history of Lithuania, to consider the Holocaust as the most important event in the history of modern Lithuania and to analyse the behaviour of Lithuanians during the Holocaust. It is important that this does not require rejecting Lithuanian historical experience.