Antano Tatarės ir Motiejaus Valančiaus prozos tarminis koloritas

LTAntanas Tatarė (1805–1889) ir Motiejus Valančius (1801–1875) – lietuvių didaktinės prozos kūrėjai. Abu autoriai – dvasininkai, išugdyti tos pačios religinės lektūros, abiejų autorių kūrybą maitino tas pats kultūrinis, estetinis podirvis, Švietimo epochos idėjos. Tačiau šių autorių kūryba yra ir ganėtinai skirtinga. Nemaža dalimi tai nulemia ta aplinkybė, jog Antanas Tatarė – aukštaitis vakarietis, zanavykas, o Motiejus Valančius – pajūrio žemaitis dounininkas. Tarminis koloritas – svarbi abiejų autorių kūrybos dominantė, tyrinėtinas jų stiliaus aspektas. Juolab turint galvoje, kad tuo laikotarpiu, kai šie autoriai kūrė, dar nebuvo nusistovėjusios vienos bendros lietuvių rašomosios kalbos, daugelis autorių rašydami rėmėsi pirmiausia savo gimtąja tarme. Kita vertus, daugiau ar mažiau buvo stengiamasi rašyti taip, kad raštai būtų suprantami ir kitų tarmių atstovams. Dėl to ir aptariamųjų autorių kūryboje esama tam tikro tarmių mišinio elementų, net hipernormalizmų, atsiradusių dėl noro derintis prie platesnių skaitytojų sluoksnių ir ypač pasireiškusių fonologijoje. Tarminę autorių priklausomybę geriausiai atspindi leksika. Būtent tarminės leksikos klodas didele dalimi leidžia kalbėti apie Valančiaus ir Tatarės stiliaus, teksto poetikos savitumą, suteikia daug gyvumo nuogai didaktinei frazei. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Didaktinė proza; Tarminis koloritas; Aukštaičiai; Žemaičiai; Bendrinė rašomoji kalba; Poetika; Stilius; Gimtoji tarmė; Leksika; Hibridai; Barbarizmai.

ENAntanas Tatarė (1805–1889) and Motiejus Valančius (1801–1875) are the creators of Lithuanian didactic prose. Both of them are clergymen educated by the same religious readings. The works of both authors are nurtured by the same cultural and aesthetical soil and the ideas of the Age of Enlightenment. However, the works of these authors are quite different. To a considerable extent this was determined by the fact that Antanas Tatarė was a west Aukštaitian, a Zanavykas, whereas Motiejus Valančius was a Samogitian from the sea coast, a Dounininkas. A dialectal colouring is a dominant factor in the works of both authors, an aspect of their styles which is frequently analysed. Furthermore, since the standard written Lithuanian was not yet established at the time the authors were active, most authors appealed to their native dialect. On the other hand, it was more or less essential to write in order that the writings be understandable to representatives of other dialects. Because of this, there are elements of a combination of dialects in the works of the analysed authors, and even hypernormalisms [5A]that occurred especially in phonology due to a will to correspond to vast numbers of readers. The dialectal dependence of the authors is especially reflected in the lexicon. It is the layer of dialectal lexicon that to a great extent allows the voicing of Valančius’s and Tatarė’s singularity of styles and poetics of the text, and bestows much liveliness on a bare didactic phrase.