Naujasis didaktizmas šiuolaikinėje lietuvių paauglių prozoje

LTPagrindinė straipsnio idėja – didaktikos, didaktizmo svarstymai šiuolaikinėje lietuvių vaikų ir jaunimo (paauglių) literatūroje. Keliamas klausimas, ar didaktinis kalbėjimo būdas tebėra aktualus šiandien, kiek jis išlaiko klasikines formas, ar įgyja naujų pavidalų. Svarstoma, ar naujuoju didaktizmu galima laikyti šiuolaikinės lietuvių paauglių literatūros kūrinių, kuriuose aprašoma gyvenimo tirštuma, problemiški vaikystės, paauglystės aspektai (asociali šeima, girtavimas, kriminalinis pasaulis, skurdas ir patyčios, mirtis, savižudybė ir pan.), vaizdavimo, kalbėjimo skaitytojui būdą. Svarstoma, koks yra tokių kūrinių santykis su adresatu, domimasi ir literatūrinės komunikacijos aspektais – ką patys rašytojai sako apie savo probleminių kūrinių sumanymus, intencijas, ar kūrėjai mąsto didaktinėmis kategorijomis. Straipsnyje analizuojami Rimanto Černiausko (1950-2011), Gendručio Morkūno (1960-2009), Vytautės Žilinskaitės (g. 1930), Kazio Sajos (g. 1932), Vytauto Račicko (g. 1952), Broniaus Bušmos (g. 1946) ir kitų autorių prozos tekstai. Kaip kontekstas, darantis neabejotiną įtaką lietuvių vaikų literatūrai, svarstomi ir kai kurie užsienio autorių kūrinių vertimai į lietuvių kalbą, keliantys panašias sunkias problemas (Roberto Swindellso, Kevino Brookso, Jerry'o Spinelli ir kitų autorių prozos knygos). Į svarstymų lauką įtraukiama ir suaugusiųjų literatūros pavyzdžių, kuriuos labai mėgsta ir jaunieji skaitytojai, pavyzdžiui, Jodi Picoult romanas „Devyniolika minučių“. Tiriant šią problemą remiamasi lietuvių vaikų literatūros ištakomis – XIX a. lietuvių didaktinės prozos patirtimi.Rašytojai didaktai savo kūryboje iš dalies remiasi ir barokine afektacijos, baisybių vaizdavimo tradicija, skaitytoją baugina pragaro vaizdais, nelaimingais personažų likimais, įtikinėja atpirkimo ir atgailos temomis. Šiame kontekste itin svarbi pavyzdžio (ypač neigiamo) retorika. Nepaisant milžiniško įvairių epochų skirtingų kūrinių atotrūkio, teigiama, kad yra išlikusių universalių didaktinio kalbėjimo strategijų, kurių viena galėtų būti žiauraus pasaulio vaizdavimas norint atgrasyti skaitytoją nuo netinkamų poelgių, priverčiant jį susimąstyti apie galimus padarinius. Neigiamas pavyzdys daro įtaką skaitytojo mąstymui, veikia jį ir estetiškai, jei didaktika nėra per daug atvira, tiesmuka. Didaktika, slypinti kūrinio gelmėje, yra pravarti vaikų ir jaunimo literatūrai, kurios vienas iš tikslų – auklėti vaiką, padėti jam bręsti, teikti gyvenimo orientyrus, kelti dorovinius klausimus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Didaktika; Etinė problematika; Neigiamas pavyzdys; Paauglių proza; Pavyzdžio retorika; Problemų proza; Sunkaus paauglio paveikslas; Sunkus paauglys; Teksto didaktiškumas; Didacticity of the text; Didactics; Ethical problems; Negative example; Problem prose; Problem teenager; Rhetoric of example; Teenagers' fiction; The picture of a problem teenager; Youth prose.

ENThe main aim of the paper is considerations of didactics and didacticism in modern Lithuanian child and youth (adolescent) literature. A question is raised whether the way of didactic speaking is still relevant today, how much it retains the classical forms or acquires new forms. It is considered whether the mode of depiction and speaking to a reader In modern Lithuanian literary writings for adolescents, where the depth of life, the problematic aspects of childhood, adolescence (as dysfunctional family, potation, poverty, bullying, death, etc.) may be considered as new didacticism. Furthermore, It Is considered what the relation of such writings to the addressee is, in the aspects of literary communication as well – what do the writers themselves talk about the ideas and intentions of their problem-based writings, do the writers think in didactic categories? The texts and paratexts of prose by Rimantas Černiauskas (1950-2011), Gendrutis Morkūnas (1960-2009), Vytautė Žilinskaitė (born in 1930), Kazys Saja (born in 1932), Algimantas Zurba (born in 1942), Vytautas Račickas (born in 1952) and other authors are analysed in the research work. In that context, some translations of foreign authors into Lithuanian are considered as having an unquestionable influence on the Lithuanian literature for children and dealing with similar topics (Angela Sommer-Bodenburg, Robert Swindells, Kevin Brooks, Melvin Burgess, Jerry Spinelli and others). Some examples of adult literature also loved by adolescents (e.g., Jodi Picoult's "Nineteen Minutes") are analysed, as well. While looking for an answer to the above-presented questions, reference is made to the origins of Lithuanian literature for children – the experience of Lithuanian didactic prose of the 19th с.These authors base their works partially on Baroque affectation, the tradition of portraying horrors that intimidate a reader with images of hell and characters' unhappy fates as well as persuade in the topics of redemption and repentance. In this context, the rhetoric of example, especially a negative one, is of particular importance. Despite the tremendous gap among different works from different epochs, it is stated that some universal strategies of didactic speech have remained, one of which could be depiction of a cruel world with the purpose to deter the reader from inappropriate behaviour and forcing him/her to think about possible consequences. A negative example influences the reader's mind; it also has an aesthetic effect if didactics is not too open and direct. Didactics hidden in the depth of the work is useful for child and youth literature, one of the aims of which is to educate children, help them mature, provide landmarks for life and raise moral questions. [From the publication]