Parabolės schemos Kazio Sajos dramoje "Mamutų medžioklė"

LTStraipsnyje aptariama iki šiol lietuvių literatūrologijoje mažai tirta parabolės žanro transformacija dramaturgijoje, pateikiami žanro kilmės ir evoliucijos metmenys. Sovietmečiu literatūros kritikoje parabolės, parabolinės situacijos, paraboliškumo sąvokos fragmentiškai vartotos aptariant XX a. 7-ojo dešimtmečio Kazio Sajos dramas, tačiau išsamesnio tyrimo šiuo aspektu nėra. Remiantis kanoninės (biblinės) parabolės ir Bertoldo Brechto dramos-parabolės teoriniais postulatais, nagrinėjamas meninės tikrovės kūrimo principas Kazio Sajos dramoje „Mamutų medžioklė" (1967/1969) – išskirtiniame lietuvių dramaturgijos kūrinyje. Aptariami pagrindiniai meninę dramos idėją realizuojantys žanriniai parabolės požymiai, jų funkcionavimas ir įtaka suvokėjui. Akcentuojama teminio diapozono (moralinė-etinė problematika) specifika, universalumas, filosofiškumas, „nelaikiškas“ ir „neistorinis“ siužetas, schematiška personažų sistema, dvilypis siužetas, komponuojamas alegorijomis ir/ar metaforomis, asociacijomis. Išskiriamas mimetinis dramos pagrindas ir itin reikšmingas epinis (pasakojimo) elementas, išreikštas zongais, personažų-rezonierių komentarais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kazys Saja; Sovietmečio literatūra; Kanoninė parabolė; Bertoltas Brechtas; Paraboliškumas; Kazys Saja; Soviet-era literature; Canonical parable; Brechtian dramatic parable; Parabolic.

ENA major Lithuanian playwright of the Soviet period, Kazys Saja (born 1932) wrote over 100 plays, more than 30 of which were staged in professional theatres in Lithuania and abroad (mostly in “brother” and “satellite” Soviet republics). Saja made his debut in 1954 with domestic comedies, but in the 1960s moved away from realism and began to search for a new dramatic language. Soviet-era literary criticism discussed Saja’s allegorical dramas of this period (Maniakas (The Maniac), 1964/1966; Oratorius, (The Orator), 1966; Pranašas Jona (The Prophet Jonah), 1963/1966; Mamutų medžioklė (Mammoth Hunting), 1967/1969; Devynbėdžiai (Ninewretches), 1974), introducing, in a fragmentary way, the concepts of parable, parabolic situations, and the parabolic. The author of this article explores transformations in the genre of the parable in dramaturgy, which have received little attention from Lithuanian literary scholars until now. Drawing on canonical (biblical) parables and Bertold Brecht’s theories about the parable in drama, the author discusses the signs, and influence on the recipient, of the parable genre in its shaping of the artistic concept of Saja’s "Mamutų medžioklė" (Mammoth Hunting, 1967/1969). The author focuses on how the thematic range (moral-ethical issues) is arranged through allegory and/or metaphor in terms of specifics, universality, the philosophical approach, “non-temporal” and “ahistorical” plot, the schematic system of characters, and the binary subject.She singles out the mimetic (imitative) foundation of the play and its very significant epic (narrative) element, as expressed through critical, cabaret-style songs and comments by characters playing the role of chorus, arguing that although, in "Mamutų medžioklė", Saja draws on universal archetypes and religious images, in his associations, allusions, system of metaphors, and satyrical ways of representing reality the dramaturge imitates the attitudes of homo sovieticus. The author concludes that Saja’s parabolic model for understanding reality is an extension of the traditions of Aesopic language within Soviet literature – that it stimulates critical thought in the reader and seeks to establish a system of values in relation to reality. [From the publication]