Šv. Brunonas Kverfurtietis lietuvių evangelizacijos kontekste

LTStraipsnis suskirstytas į tris dalis. Pirmiausia apžvelgiama Bažnyčios pozicija misijų klausimu. Remiantis Šventuoju Raštu, popiežių enciklikomis ir kitais Magisteriumo dokumentais, trumpai pristatoma Bažnyčios doktrina šia tematika. Antrojoje mokslinio darbo dalyje nagrinėjama nūdienos problematika. Remiantis spaudoje publikuotais straipsniais ir surinkta literatūra, aptariamas visuomenės susitelkimas ties Lietuvos vardo paminėjimu, nustumiant į šalį Šv. Brunono asmenybės ir misijos reikšmingumą. Aptariami ir šalutiniai klausimai, pvz., ar Kvedlinburgo analai patikimi? Juose ne vieninteliuose rašyta apie Šv. Brunono žūtį Lietuvos-Rusios paribyje. Ar apskritai Lietuva ir Prūsija tuo metu turėjo paribį su Rusia? Kur tada buvo senųjų lietuvių genties gyvento krašto ribos? O gal veiksmas vyko jotvingių žemėje? Ar galima prielaida, kad lietuviai yra Šv. Brunono žudikų kraujo ainiai? Juk dalis jotvingių įsiliejo į iš senųjų lietuvių genties susiformavusią šiandieninę lietuvių tautą. Atsakymų į minėtus klausimus – daug ir įvairių, todėl darbe, analizuojant istorikų ir lingvistų teiginius, įžvalgas bei išvadas, sintetiškai pateikiami galimi tų atsakymų variantai, mėginant atsakyti į klausimą, kur vis dėlto buvo nužudytas šventasis misionierius? Trečiojoje dalyje aptariama Šv. Brunono Kverfurtiečio asmenybė, kuri, kaip parodė pernai pasaulietiniame lygmenyje „švenčiamas“ Lietuvos tūkstantmetis, deja, iš esmės mažai ką domina. Nors turėtų. Jo asmenybė svarbi ne tik dėl atsitiktinių aplinkybių – Lietuvos vardo paminėjimo, bet šventojo biografijoje reikšmingas ryžtas vykdyti Kristaus misiją – Vidurio Europoje buvusioms pagonių gentims skleisti Evangeliją, atveriant joms krikščioniškosios Vakarų Europos kultūros lobyną.Akcentuojama, kad misionieriaus kelionė į mūsų protėvių žemę nebuvo spontaniška. Šv. Brunonas, gavęs iš popiežiaus misijinio arkivyskupo paskyrimą, šiai tarnystei nuosekliai ir kruopščiai ruošėsi. Vyko į tada evangelizuojamus kraštus: Vengriją, Kijevo Rusią, išmoko slavų, prūsų, jotvingių kalbas. Pažymėtina, kad kerigminį krikščioniškojo tikėjimo skelbimą baltų žemėse dar 998 m. pradėjo Šv. Vaitiekus Adalbertas, vėliau tęsė Šv. Brunono misijinė veikla. Parodoma, kad kerigminės evangelizacijos epochos pabaiga siejama su vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais, kai baigta kerigminio pobūdžio liaudies evangelizacija ir pereita prie visuotinės liaudies žmonių katechizacijos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Brunonas Kverfurtietis; Evangelizacija, Šv. Brunonas, Lietuva, Prūsija, misija, teologija, kankinys; Jotva; Krikštas; Krikščionybės istorija; Lietuvos istorija; Misijos; Misionieriai; Šv. Brunonas; Baptism; Bruno of Querfurt; Christianity history; Evangelisation, Saint Bruno, Lithuania, Prussia , mission, theology, martyr; Lithuania; Lithuanian history; Missionaries; Missions; S. Bruno; Yotvingia.

ENEvangelisation is the real vocation of the Church and its deepest identity. It is carried out in various ways. Since the very beginning, Christianity was burgeoning in different cultures adopting various cultural forms, but at the same time remaining unified in its content, and even organisational structure. Continuing Christ's mission to proclaim good news to the poor, the Church should not deviate from the route shown by Christ, i. e., not to abandon poverty, obedience and self-denial even until death. All the apostles and martyrs, whose blood became the seed of New Christians, pursued this path. Such a martyr of faith was St. Paul, who is also called the "Nations' Apostle", and others followed his example. A lot of outstanding missionaries worked for the Church from the 5th to the 11th centuries. Due to them, a bigger part of the European inhabitants learned about Christ's teaching, and by the end of the first millennium, most nations of the Continent had adopted Christianity. Most often the rulers were baptised for political reasons. Christianity not only gave people the opportunity to become the inheritors of the kingdom of heaven, but it also cultivated the European nations and ensured their peaceful coexistence. At the beginning of the 11th century, the Baltic tribes formed a pagan island in Christian Europe. St. Bruno was the first missionary to have reached the lands inhabited byYotvingians and Lithuanians, to have baptised the chief of the tribe, Netimer, and shortly to have been murdered as a faith martyr. It was in the context of his martyrdom that the name of Lithuania was firstly mentioned in historical sources, i.e., in the Annals of Quedlinburg. This happened a thousand years ago, - in 1009. Thus, the millenium of Lithuania's name is, first of all, the millenium of the Gospel news which was marked by the blood shed of the martyr.This fact, somehow, was forgotten by society while commemorating this anniversary on the state scale. This last mission is testified by four versions of sources from Bruno's cycle: Saxon, to which the Annals of Quedlinburg belong to, Bavarian, Italian and French. These are the sources from the 11th century, i. e., contemporaneous with the discussed events. Referring to these sources, most historians, linguists and researchers havs been trying to find out, until now, where exactly St. Bruno was travelling to and where he was murdered. In Lithuanian historiography, Prof. Edvardas Gudavičius was mostly interested in this issue. The final answer is unlikely to be found, however, a conclusion can be drawn that Bruno brought the seed of Gospel and shed his blood for the sake of Christ in Lithuanian lands. He was preparing for this mission thoroughly, single-mindedly and consistently. It is essential to investigate the personality of Bruno, who received the fame of the Saints, and his proclaimed teaching of Christ. Only here, it is possible to find the answers to the questions that torture a contemporary man influenced by the secularisation process. We see Bruno devout, abdicating from his high origins, riches and guaranteed career, diligent, spiritual, and modest, but bravely, single-mindedly reaching for his goal, that is, to implement his missionary vocation. We should not forget his well-rounded education and aptitude for art and, especially, music. He used his talents for a more fruitful work of evangelisation. He wanted to be liked by God, not by people. A lot of his contemporaries speak with admiration about Bruno's disposition to the strict ascesis and desire to die with the death of a martyr. Saint Bruno of Querfurt was one out of many servants of the Church who were proclaiming the Gospel throughout the ages, but he was the first to have reached the lands inhabited by Lithuanians and to have planted the grain of Christ's teaching in our country.

• Teologija / Theology
• Istorija / History