Čiurlionio menas tada ir dabar: apie jo prasmių ir kontekstų raidą

LTČiurlionio meno kontekstai keitėsi nuo tada, kai jis gyveno ir kūrė, iki dabar - postmodernistinio erdvėlaikio. Galima išskirti tris pagrindines kontekstų grupes, gana plačiai aptartas įvairiose Čiurlionio kūrybos studijose. Pirma, terpės, dirvos, kurioje atsirado Čiurlionio menas, kontekstas. Tai Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos kultūrinė terpė XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje. Antra, jo laikais aktualių kultūros idėjų kontekstas: simbolizmas ir neoromantizmas bei modernizmo apraiškos. Trečia, šiaurietiškasis egzistencinis romantizmas kaip permanentinis meno kūrybos atsinaujinimo ir vitališkumo šaltinis visą XIX a. ir XX a. pirmąją pusę. Čiurlionis - stiprus, savitas, ypatingas kūrėjas, išreiškiantis šitą meno kokybės tendenciją. Trečiasis kontekstas plačiau atskleidžiamas ir komentuojamas autorės naujai publikuotose komparatyvistinėse studijose. Tai visų pirma knyga „Melancholija ir Saulė. Munchas ir Čiurlionis" (2008, anglų k. - 2010) ir disertacijos dalis, paskelbta atskiru straipsniu „M. K. Čiurlionis ir XX a. pr. Europos dailės avangardas" (1995). Šio straipsnio tikslas - aptarti ir problemizuoti šio, trečiojo, konteksto aktualumą dabartinėje kultūroje - kas iš to yra istorinių studijų dalykas, o kas tebėra aktualu ir kokiais aspektais tampa mažiau ar labiau aktualu šiandieniniame postmodernistiniame diskurse. Komparatyvistika - lyginamoji kūrinių analizė -yra išeities taškas ir esminis tyrimo metodas, kurį pasitelkus siekiama nustatyti Čiurlionio kūrinių vertę, įžvelgti jų prasmę. Kūrinių atrankos ir palyginimo procese stengiamasi iškristalizuoti meninės idėjos, temos šerdį - archetipą ir paskui analizuoti įvairias jo interpretacijas, variacijas. Ši kūrinių analizė turi pagrįsti teiginį apie Čiurlionio unikalų gebėjimą byloti ir teigti postulatus, kuriais remiasi universalioji žmonijos kūrybinė patirtis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Edvardas Munchas; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Simbolizmas; Neoromantizmas; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Edvard Munch; Contexts of Čiurlionis artworks; Symbolism; Neo-romanticism.

ENComplicated architectonics of plastic elements reveals itself in Mikalojus K. Čiurlionis' painting, which creates an integral, unbroken, circulating, informative and performative system. Following this supposition, we explain Čiurlionis' pictures as an archaic and at the same time modern principle of perceiving reality that is based on images and which helps contemplate universal laws of the existence of nature and man. Therefore we can see the plastic system of Čiurlionis' pictures, especially musicality of the form in a phenomenological way - as the harmonisation of the thought that seeks to reveal and show the laws of the Universe. The plastic system of the painter is not a finite or closed set of elements but it is a process of thinking that embodies images in a musical, rhythmic and incessant way. Therefore Čiurlionis' pictures can be treated as a peculiar plastic contemplation of the universal laws of the Universe, such as a ratio, hierarchy, contraposition, repetition, boundary, etc. using a heterogenic image constructed from the sensory elements - visual and audio ones. Although it became common to regard Čiurlionis' creative work as a combination of painting and music, the structure of plots close to symbolism, etc., the painter's pictures most often remain invisible as an image or "thinking image", according to James Elkins. Besides, relating Čiurlionis' painting to the phenomenon of synesthesia, the analysis of the synesphetic image is also lacking in its theoretical distribution. Therefore the present paper seeks to consider Čiurlionis' painting in two ways: as peculiar formations of the image, which convey the message of alternative thinking, creating рам-representative structures, showing a relative perception of the world; as decentred systems of senses of a painterly representation that do not coincide with ocular-centrism.Following these principles we seek to reveal the integrity of Čiurlionis' plastic system, its deep mechanisms, the ways thereby the image of actual reality is being made relative seeking to create its consistent visionary/sensory alternative. It can be stated that these principles of the union of the thought, vision and reality starting in the depths of Čiurlionis' work, which the thought finds difficult to articulate, form the basis of the extraordinary efficacy, empathy of Čiurlionis' pictures as though they could suggest experience of a special but absolutely concrete reality. It is obvious that the genius of the creator managed to originally "dismantle" the structure of the actually experienced world in his imagination and thinking, to show its limits, sometimes basing himself on eschatological symbolics that is close to either the Flemish primitives (for example, Hans Memling) or to symbolists, or on the surrealistic construction of conscience. However, the authentic, massive, even "encyclopaedic" structure of the image forms in the late painting of Čiurlionis, which testifies to the significance of individual pictures within a consistent system planned or anticipated by the creator. In this systematic and encyclopaedic nature Čiurlionis is close, for example, to Dante Alighieri; however, contrary to that medieval creator, Čiurlionis' world of images is autonomous, non-referential, hermetic, concealing heterogonous features of thinking of future post-modernism, bringing consciousness to the enclaves of the everyday reality (Thomas Luckmann) and beyond them, balancing between eschatological ecstasy and the post-modernistic para-reality (for example, Luigi Seraphini's Codex Seraphinianus). [From the publication]