On common foundations of Čiurlionis' art: structures of time in music and painting

LTStraipsnyje siekiama specifinius Čiurlionio meninio pasaulio bruožus pateikti istorinės ir tipologinės Rytų Europos kompozitorių visuomenės kontekste, pereinant nuo romantizmo stiliaus prie romantizuoto mistinio simbolizmo ir moderniojo meno, bei atskleisti įvairioms meno rušims būdingą giliausią meninio suvokimo sluoksnį - asmeninį santykį su laiku ir Visata Čiurlionio kūryboje. Kaip dailininkas, Čiurlionis priklauso net platesniam visuomenės ratui - nuo Williamo Turnerio ir Odilono Redono iki Salvadoro Dali. Mąstymo ir sinergijos sferoje meninis Čiurlionio požiūris yra susijęs su teorine Rusijos mąstytojų simbolistų Pavelo Florenskio ir kitų koncepcija. Straipsnyje iškeliamas vienas svarbiausių Čiurlionio kūrybos bruožų apskritai - jo gebėjimas jungti j visumą skirtingus ir dažnai heterogeninius elementus. Tačiau būtina pabrėžti itin svarbų dalyką: Čiurlionio „koliažas" yra kitoks nei daugiastilistinis koliažas populiaraus meno (pop art) dailėje ir postmodernioje muzikoje. Čiurlionis išlaiko vienovės jausmą - santarvės tarp žmogaus ir gamtos jausmą, žmogaus, neužsidariusio savyje, bet gyvenančio savo dvasinėje erdvėje. Laikas - viena pagrindinių temų Čiurlionio mene (pavyzdžiui, paveiksle „Praeitis"). Bet Čiurlionis nutolsta nuo realaus, greitai prabėgančio ir apskaičiuojamo laiko.Ir tai atlieka įvairiomis formomis, pavyzdžiui: vaizduoja Visatą (paveikslai su Žemės rutulio vaizdu) ir vaizduoja laiką kaip vieno momento pasikartojimą, „iškirptą" iš nuolatinės evoliucijos - kitos amžinybės formos. Tokie Čiurlionio tapybos bruožai daugiau ar mažiau pasikartoja ir jo muzikoje. Žingsnis po žingsnio jie transformuoja tradicinį romantinį stilių ir laiko pojūtį, kaip antai: net kai kuriose ankstyvosiose jo pjesėse fortepijonui galime įžvelgti neįprastą romantinei muzikai abejingumą procesams ir evoliucijai, čia teikiama pirmenybė ekspozicijai ir pasikartojimui; vėliau, jau modernizmo stiliuje, šis bruožas perauga į įvairių tipų ostinato principą, artimą „beribėms" Olivier Messiaeno kompozicijoms. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Muzika; Tapyba; Laikas; Erdvė; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Music; Painting; Time; Space.

ENAs an example, late romanticists transformed their styles to new quality, but preserved connections with romantic and symbolist worlds, Čiurlionis can be compared with Scriabin, Szymanowsky and Stanchinsky. This circle of composers is united with paradoxical (at first glance) combining of the most romantic, expressive and refined intonations and often usage of traditional polyphonic forms and rational constructions. An original feature of Čiurlionis as a composer of modernist style is preserving the elements of the language of the past: it is not neglected (as for instance later Scriabin neglected early), but continues its life in inimitable unity with the future (piano landscapes "The Sea"). In this case, Čiurlionis unexpectedly correlates with Charles Ives. The main principle of the methodology of the article is based on non-classical theories of science of art, underlining the dynamic side of the artistic world (Asafiev, Bachtin, Losev, Vipper), and also on the idea of embracing Čiurlionis' world in its musical-artistic unity (V. Landsbergis). [From the publication]