Čiurlionis and octatonicism

LTOktatonizmas yra kompozicijos technika, ją naudojo dauguma XX a. kompozitorių, bet fin de siėde ji buvo itin glaudžiai susijusi su rusų kompozitoriais, ypač su Rimskiu-Korsakovu. Įdomiai šią techniką taikė Čiurlionis. Žinant, kad jis, skirtingai nei dauguma Lietuvos muzikų, studijavo ne Sankt Peterburge, o Varšuvoje ir Leipcige, jo oktatoniniai kūriniai yra visiškai originalūs eksperimentai. Vieniju ypač sistematiniai, kituose pasitelkiamas įvairaus lygio oktatonizmas. Čiurlionis juo rėmėsi kaip melodijos šaltiniu; skirtingai nei Skriabinas vėlyvuosiuose savo preliuduose, lietuvių muzikas visai neišnaudoja oktatonizmo harmoninių galimybių. Čiurlionis dažniau jj naudojo kitose kompozicijose, pavyzdžiui, ten, kur reikia muzikinių kriptogramų, ir kaip tik pastarųjų naudojimas leidžia teigti apie Čiurlionio avangardizmą dar prieš Schonbergą. Gali būti, kad termino „oktatonizmas" rusiškos asociacijos paaiškina tai, kad jo visiškai nebuvo šios srities Lietuvos muzikoje. Ypač neapibrėžtas oktatonizmo garsaeilio pobūdis, plevenantis tarp tonalumo ir tonalumo, buvo greta lietuviško tautiškumo diskurso netrukus po Čiurlionio mirties, ypač Šalkausko ir Vydūno darbuose. Todėl, remiantis Tarasti darbais apie Nietzsche's ir Sibeliaus kūrybą, Čiurlionio oktatonizmas yra priemonė, leidžianti prisiliesti prie Vakarų Europos avangardizmo kanonų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Oktatonizmas; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Garsų struktūros; Tonacija; Atonalumas; Octatonicism; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; Pitch-collection; Tonality; Atonality.

ENOctatonicism is a compositional technique adopted by many 20th-century composers, but in the fin de siècle it was particularly associated with Russian composers, Rimsky-Korsakov in particular. Its use by Čiurlionis is particularly interesting, because unlike most Lithuanian musicians he did not train in St. Petersburg but Warsaw and Leipzig. His octatonic works appear, therefore, to be entirely original experiments. Some are extremely systematic, while others use octatonicism to varying degrees. Čiurlionis only uses this pitch-collection as a melodic resource; unlike Scriabin's late preludes he does not explore its harmonic possibilities at all. He uses it in significantly more compositions than, for example, those which use musical cryptograms, and yet it is the latter which have been traditionally used to bolster his avant-garde status as a pre- Schoenbergian serialist. It may be that the specifically Russian associations of the term 'octatonic' explain its almost total absence from Lithuanian musicological work in this field. The peculiarly ambiguous nature of this pitch-collection, poised half-way between tonality and atonality, parallels precisely the discourse of Lithuanian nationalism in the years shortly after Čiurlionis' death, especially the work of Šalkauskis and Vydūnas. It is suggested that, following the work of Tarasti on Nietzsche and Sibelius, Čiurlionis' octatonicism is adopted as a means of gaining access to the canon of western European avant-gardism. [From the publication]