Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija galutinės instancijos Lietuvos teismų praktikoje

LTStraipsnyje, analizuojant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymą galutinės instancijos Lietuvos teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) praktikoje, atskleidžiamas Konvencijos internalizavimo kokybinis aspektas. Pirmoje straipsnio dalyje aptariamos šiam procesui turinčios įtakos normatyvinės ir bihevioristinės prielaidos. Daroma išvada, kad net išimtinai monistinė sistema (kaip formaliai apibrėžiama Lietuvos teisėje) realybėje nereiškia vien palankaus ir atviro Lietuvos teismų nusistatymo Konvencijos teisės atžvilgiu, ypač, jei neatsižvelgiama į jos tarptautinę (ir supranacionalinę) prigimtį. Antroje straipsnio dalyje išskiriamos ir aptariamos galimos Konvencijos taikymo formos bei būdai. Konvencijos „ex post“ taikymo forma ypatinga tuo, kad EŽTT sprendimai bylose prieš Lietuvą, kuriais konstatuojami Konvencijos pažeidimai, sukelia įpareigojimus teismams, o „ex ante“ – leidžia teismams savo nuožiūra spręsti, kuriuos Konvencijos teisės elementus ir kokia apimtimi transformuoti į valstybės vidaus teisę. Nagrinėjant Konvencijos, kaip vidaus teisės instrumento, taikymo būdus Lietuvos teismuose, visa apimtimi atskleidžiama teismų vaidmens reikšmė įgyvendinant Konvenciją. Teismų vaidmens išskirtinumas pasireiškia nuoseklaus Konvencijos internalizavimo proceso Lietuvos teisėje užtikrinimu, „sukabinant“ nacionalinės ir tarptautinės teisės standartus, prireikus, gebant kompensuoti kitų valdžios institucijų neveikimą. Pagrindiniai teisės literatūroje skiriami tarptautinių sutarčių taikymo būdai nacionalinėje teisėje – harmonizuojančio aiškinimo, netiesioginio ir tiesioginio taikymo – neatspindi viso galimo teismų požiūrio į Konvencijos, kaip ypatingu sui generis pobūdžiu pasižyminčios tarptautinės sutarties, taikymą spektro.Todėl tikslinga išskirti ir kitus netiesioginio Konvencijos taikymo būdus: formalų, autonominį ir papildantį taikymo būdą. Šių būdų analizė atskleidžia keletą probleminių klausimų Konvencijos taikymo Lietuvos teismų praktikos procese, kai dėl formalaus monistinio požiūrio ir netinkamos autonominės Konvencijos interpretacijos kyla grėsmė vėl pažeisti Konvencijos nuostatas. Nepaisant to, galima daryti išvadą, kad Lietuvos teismai, nuosekliai užtikrindami Konvencijos internalizavimo proceso augimą ir nacionalinių teismų internacionalizaciją, atlieka pagrindinį vaidmenį įgyvendinant Konvenciją. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija; Lietuvos teismai; European Convention on Human Rights; Lithuanian courts.

ENArticle deals with a qualitative aspect of the internalization of the European Convention on Human Rights through analysis of the application of the Convention in the case law of the Lithuanian courts of last resort (namely, the Lithuanian Supreme Court and Lithuanian Supreme Administrative Court). In the first part of the article the factors influencing the process at issue are discussed – both normative and behaviouristic, in order to disclose the context of the said process. The conclusion is made that even purely monistic system, as that formally enshrined in the Lithuanian law, in reality does not always mean a friendly and open position of the Lithuanian courts towards a conventional law, especially if its international (and supranational) nature is left out of consideration. In the second part of this article possible forms and methods of application of the ECHR are distinguished and discussed. The form of “ex post” application of the Convention refers to the situation where some case at a national level is dealt with after the adoption of a relevant judgment of ECtHR against Lithuania, while the form of “ex ante” application of the Convention refers to the situation where no such judgments exist. The methods of application of the Convention are understood as the tools used by the domestic courts while internalising its standards and help to answer the question what the courts “really do” with this international (and supranational) legal instrument of sui generis nature, which, upon its incorporation became a constituent part of Lithuanian legal system. To answer this question properly, the methods of consistent interpretation (as reflecting indirect effect of international law) and that of direct application, commonly distinguished in legal doctrine, are not sufficient, as they do not reflect an entire scale of the domestic courts’ attitude towards the application of the Convention.Accordingly, referring to the relevant case law of the said above Lithuanian courts, some additional methods of indirect application are distinguished: that of formal, autonomic and supplementary application. The analysis of all these methods reveal some problematic issues in the process of application of the ECHR before the Lithuanian courts, namely, regarding a formal monistic approach and improper autonomic interpretation of the ECHR by the domestic courts, which both menace to cause new violations of the Convention. Nevertheless, one can conclude that the Lithuanian courts in managing both – to ensure a steadily growing process of the internalisation of the Convention, on one hand, and the internationalisation of domestic law, on the other, play the most outstanding role in the process of the implementation of the conventional standards in Lithuanian law. [From the publication]