XVIII a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laidotuvių pamokslai : Apšvietos epochos ženklai

LTStraipsnyje analizuojami vienų iš žinomiausių Apšvietos autorių Antano Bukotos (1771-1790), dominikono Antonino Malinauskio (1742-1816) ir misionierių – Vilhelmo Kalinskio (1747-1789) bei Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus (1744-1803) – laidotuvių pamokslai, dėmesį telkiant į svarbesnes – gyvenimo sampratos, kilmės ir dorybingumo – temas. XVIII a. antrojoje pusėje pradėjusios sklisti Apšvietos idėjos, taip pat pakitusios retorikos tendencijos paveikė ne tik tekstų stilistiką. Laidotuvių pamokslų analizė atskleidžia, kad, užuot svarsčius apie pačią mirtį, labiau siekiama pažinti savo aplinką bei jos poreikius, suderinti dvasinį ir pasaulietinį gyvenimą, taip pat atsisakoma kilmingų protėvių ir jų darbų aprašymų kaip nereikšmingų, nes pabrėžiama asmens atsakomybė už paveldėtą kilmę. Aprašydami žmogaus dorybes, vieni pamokslininkai laikosi barokinės tradicijos ir žmogaus paveikslą kuria pasiremdami „miles Christianus" vaizdiniu, kiti vaizduoja kasdienį, šalia esantį žmogų, išskirdami ne tik krikščioniškas, bet ir moralines bei pilietines dorybes. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Laidotuvių pamokslai; Pamaldumas; Dorybės; Mirtis; Apšvieta; Funeral sermons; Devotion; Moral values; Death; Enlightenment.

ENPaper analyzes funeral sermons by some of the best known authors of the Enlightenment, such as Antanas Bukota (Antoni Bukaty, 1771–1790), Dominican Antoninas Malinauskis (Antonin Malinowski, 1742–1816), missionaries Vilhelmas Kalinskis (Wilhelm Kaliński, 1747– 1789) and Mykolas Pranciškus Karpavičius (Michał Franciszek Karpowicz, 1744–1803), focusing on the more relevant topics of the conception of life, origin, and virtue. The Enlightenment ideas, which began to spread in the second half of the eighteenth century and the changed trends in rhetoric, affected not only the stylistics of texts. The analysis of funeral sermons reveals that while disregarding reflections on death as such, attempts are made to better know one’s surrounding and its needs and to harmonize spiritual and secular life. The ancestors and descriptions of their works are deemed insignificant, because a man himself undertakes responsibility; also, one’s responsibility for the inherited origin is emphasised. In describing a man’s virtues, some preachers follow the Baroque tradition and create the picture of the human on the basis of the "miles Christianus" construct, while others depict the ordinary man by singling out not only Christian, but also moral and civic values. [From the publication]