Maldos archetipo transformacijos emigrantų kūryboje: katastrofinio modernizmo gestai A. Mackaus poezijoje, J. Gaidelio ir L. Apkalnio vargonų muzikoje

LTStraipsnyje siekiama atskleisti lietuvių išeivių muzikos ir poezijos pokarinės epochos bruožus. Pažymėtinas čia kitas, atviriau dramatinis nei Lietuvoje, lietuviškos tapatybės įvaizdis, neatplėštas iš Vakarų erdvės, susijęs ypatingai su malda. Tai itin svarbu muzikos raiškai. Maldos retorikos pokyčių šaltinių ir naujų pavyzdžių visų pirma reikia ieškoti išeivijos poezijoje – H. Nagio, A. Mackaus, B. Brazdžionio ir kt. kūryboje, iš kur jie transformuojasi į muzikos faktūros linijų choralinę monoritmiją ir šviesėjimo bei tirštėjimo vertikalę, „sustingusio šauksmo“ kulminacijų dinaminę amplitudę. Tai ypač ryšku vargonų muzikoje, susijusioje su choralo semantika, sakralumo ilgesiu, giesme ir bažnyčios aplinka. Pažymėtina, kad ir išeivių poezijoje malda, vargonai, bažnyčia simbolizavo prarastąją tėvynę, supriešintą su pokario tamsa (P. Celano „Mirties fuga“). Muzikoje tai susiję su liturgine mišių ir Savasties archetipo procesų semantika. Apie išeivijos poetinę ir muzikinę kūrybą daug esmingų minčių yra V. Kavolio, J. Girniaus, D. Palionytės, D. Petrauskaitės, E. Gedgaudo, O. Narbutienės tekstuose. Didelę, sunkiai identifikuojamą atskirtį tarp laisvojo pasaulio „skausmo braižo“ ir sovietijos kūrybinės sąmonės pažymi latvių muzikologas Janis Kudinš. Antra vertus, itin retas reiškinys kol kas yra išeivių poetikos ir muzikos sugretinimas ir suvedimas į vieną diskursą. Šiame straipsnyje yra bandoma tai padaryti, remiantis C. G. Jungo psichoanalizės archetipų teorijos prielaidomis: muzikos braiže įžvelgti išstumtųjų archetipų skausmo, meldimo sugrįžti paradigminius sakralumo maldos gestus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Malda; Išeivija; Katastrofinis modernizmas; Poezija; Muzika; Prayer; Emigration; Catastrophic modermism; Poetry; Music.

ENLithuanian occupation undergone in the Lithuanian emigration in the USA opened an alternative space. It is ideologically not constrained by the art of the post-war epoch. It is described as catastrophic modernism. Now we accept this style as an essential break of Lithuanian literature, which is the brightest in dramaturgy, prose, poetry and partially in music. Its leitmotif is the Prayer – for the mother-country, for the nation’s survival, for the destiny of brothers and sisters, the existential concern of which is felt only by the nations which are marked by the state’s loss and which lost the space of identity. The Prayer became almost the main form of poetry – it is entrenched in the poems of B. Brazdžionis, H. Nagys, A. Mackus as if a response to the Mass, church songs, praying, protest, screams and gestures of bitter irony. In this sense, the Prayer is also reflected in the creation of emigrant music, where it is also in the medium of church music or the nostalgia of its reminiscences. The article compares the poems of USA emigrants – poet A. Mackus (1932–1964) and the work for organs of composer J. Gaidelis “Evening’s Meditation” (“Vakaro meditacija”) created for the dedication of Shiluva Chapel in Washington Captive nations Cathedral (1966). In parallel, the 6th decade of the 20th century as the tragedy of the nation is also reflected by the work for organs of a Latvian emigrant Longins Apkalns “Quaternio latviensis” (1968). The expression of the affected self and praying is unclosed. The Prayer as an archetypical scream from the depths to the light is an essential gesture of spiritual eternity leading the nations behind the limits of local loss. [From the publication]