Naratyvinės strategijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Epizacijos

LTStraipsnyje nagrinėjamos šiuolaikinio Lietuvos teatro strategijos, griaunančios sceninio veiksmo naratyvo konstrukciją. Remiantis Lietuvos ir užsienio teatrų pavyzdžiais, išskiriama epizacijos / rapsodizacijos technika. Ši technika keičia tradicinę veiksmo ir reprezentacijos sampratą sakymo aktu, kuria montažu grįstą spektaklio struktūrą. Lietuvos teatre sunkiai surastume tikrųjų postdraminio teatro pavyzdžių. Tačiau jo elementų gausu daugelyje spektaklių, kuriuose draminio ar literatūrinio teksto interpretacija nebėra svarbiausias režisierių ir aktorių tikslas. Interpretacija tampa gerokai sudėtingesnio, varijuojančio keletą (re)prezentacinių priemonių (medijų, gyvos muzikos) sceninio diskurso sukūrimu, kuriame šios priemonės tampa lygiavertės, o kartais ir svarbesnės už aktorių vaidybą, pasakojamą istoriją. Žvelgiant į šiuolaikinės interpretuojančios režisūros tendencijas kaip vieną ryškiausių strategijų galima išskirti epizacijos / rapsodizacijos techniką. Ši technika, būdinga naujosios dramos poetikai, skatina režisierius ja remtis ir statant klasikinius kūrinius. Epizacija suponuoja naracijos ir atlikimo, sakymo ir atvaizdavimo dialektiką, „prisiimančią“ draminio ir sceninio veiksmo funkciją. Spektaklis virsta atvira struktūra, aktualizuojamas improvizacijos elementas. Sakymo ir / ar atlikimo aktas, išlaisvintas nuo fabulos „atkūrimo“, turi įtakos sceninio apipavidalinimo, vaidybos pokyčiams. Intensyvus, dinamiškas, montažo technika grįstas sceninis naratyvas / diskursas provokuoja naujas žiūrovų percepcijos kompetencijas – spektaklio metu jie tampa ne pasyvūs svetimų pasakojimų klausytojai, o aktyvūs savo istorijų kūrėjai. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Epizacija; Imitacija; Montažas; Naracija; Postdraminis teatras; Episation; Imitation; Montage; Narration; Post-dramatic theatre.

ENArticle analyses the strategies of the contemporary Lithuanian theatre destroying narrative construction of the scenic action. With the help of examples of Lithuanian and foreign theatre the technique of episation / rhapsodisation is being distinguished. This technique replaces the traditional conception of action and representation by the act of performative statement and develops the montage-based structure of the performance. One could hardly find real examples of post-dramatic theatre in Lithuania. But there are plenty of its elements in the performances where the interpretation of dramatic or literary text is no longer the main goal of the director and actors. Interpretation becomes the creation of the complicate scenic discourse, introducing several devices of (re)presentation: media, live music. These devices become equal and sometimes even more important than the acting or narrative story. Looking at the tendencies of the interpretative direction, the technique of episation / rhapsodisation could be distinguished as the most distinct strategies. This technique, characteristic of the poetics of new drama, encourages theatre directors to employ this technique while producing classical plays. Episation presupposes the dialectic of narration and performance, delivery and representation, which assumes the function of dramatic and scenic action. The performance becomes an open structure, and the element of improvisation is being actualised. The act of delivery and / or performance, free from the duty of the “recreation” of the plot, influences the changes of scenic design and acting. The scenic narrative / discourse based by the intensive, dynamic technique of montage, provokes new competences of the spectators’ reception – during the performance they cease being passive listeners of the extraneous tales and become active creators of their own stories. [From the publication]